Ir gera, ir liūdna...

Rytoj važiuoju į Lietuvą.
Patarkit, kokių knygų vertėtų ten nusipirkti.

Mano tiltas verkia

Kaip pavargau nuo... nuo... nuo visko. Norėtųsi pabėgti ten... ten, kur nieko nėra, tik ramybė. Vientavės tiltai. Palaimos upės. Drovaus šypsnio salos. Ir tyla, užfiksuota nuotraukose.

Vėluojantys traukiniai šiandien pagraužė obels kamieną :(

Kaip siutina svečiai, kurie valandoms įsitaiso priešais mano kompiuterį!!!
Sako, iš įtūžio gimsta stipri poezija. Na, nežinau, nežinau... Manau, kad šiuo atveju būtų tik keiksmų kratinys.

Rodosi, kad kūnas pradeda irti, trupėti į gabalus, jei ir dar ilgiau stovės ir lauks, iš jos teliks dulkių krūva, kurią bus galima gražiai sušluoti ir išnešti. Norisi stverti paveikslą ir tol jį niokoti, kol rėmelis sulinks, drobė perdryks, o obels kotas susiries į pasigailėtiną kablį. Bet taip daryti ji negali! Tas kamienas per daug tobulas, kad su juo galima būtų šitaip pasielgti!

- Ar tau patinka žibutės? – klausia ji.
- Patinka kas?
- Žibutės!
- Žiburiai?

Kai nėra žodžių, lieka rankos.
Jei rankų nebėra, vis dar bus akys. Tos akys.
Tavo akys ir kalba, ir žino, ir glamonėja. O paakių raukšlėse - visas tavo gyvenimas.

"Aš laisva, ir nieko man nereikia, na, gal tik truputėlį vandens, oro ir kokio kampelio prigulti - o daugiau ir taip gerai", - įrodinėju, ne ne kitiems, bet sau. Ir pati tuo tikiu.
Šiandien grįžau namo kaip griaudėjantis dangus - pavogė dviratį!
Pasirodo, man jo labai reikėjo...