Niekas taip ir neatsiuntė vaistų. Bet visgi pavyko išsimiegoti. Vakar nuslinkau į lovą vienuoliktą (stebuklas! - kaip pasakytų mano namiškiai). Šiandien atlaikiau ilgą teismo bylą. Pasijuokiau. Paverkiau. Ryt išlydžiu šeimą atostogų. Liksiu viena. Ką veiksiu? Tikrai - ką veiksiu?

Bandau išsimiegoti, bet niekaip nepavyksta.
Žinau,kad yra vaistų nuo nemigos. Bet ar egzistuoja piliulės tokiems idiotams, kaip aš - tiems kurie naktimis neleidžia sau miegoti, nors kas rytą prisiekinėja, kad vakare kris į lovą, iš karto po "Labanakt vaikučiai"?
Jei kas tokius žino, tegul, susimildamas, man juos atsiunčia. Kai išsimiegosiu, atgal pasiųsiu didelį bučinį. Pažadu!

Šiandien buvau nukakusi į visišką skylę, tokį pasaulio užkampį, kad net autobusų stotelių ten nėra (viešpatie, na ir vertybės...). Valandą prasėdejau belaukdama, po to pusvalandį, po to dar dvi, o pabaigai dar gerą valandą. Kol pajėgiau ramiai sėdėti, skaičiau. Kai pirštai pradėjo nebevaldomai trypčioti, puoliau rašyti. Surašiau gal visą skyrių savo naujam romanui. Viešpatie, koks jis nuobodus! Bet gal būtent tokio ten ir trūksta. He he, na, bent jau rašykuose tokių nuobodybių tikrai niekas neskaitytų!

Mūsų kaktusas nudžiuvo. Kaltinai, kad juo nesirūpinu. Nedžiaustau drabužių. Man tai nesvarbu.
Šiandien ir vėl ramiai nusliūkinai į guolį. Nes buvai atlikęs viską, ką privalai. Atidavei dienos duoklę.
Ryt mano eilė.
O jei taip imt ir nusispjaut?
Bėda, kad nėra kur. Mūsų tiek daug.
Pakviesk mane - ir aš ateisiu. Atliksiu savo pareigas. Gera matyti tave gerai nusiteikusį.
Laimė, dabar nematei, kaip vynu aplaisčiau savo dienoraštį. Negrabus rankos pasisukimas.
Kokie juokai! Vieni juokai!

Kaip skaudu prisiminti laikus, kai bandydavau tau įrodyti, kad noriu tik mirti, o tau išėjus puldavau gyventi: šlamšti pietus, gerti kavą, ryti pyragus. Įsijungdavau radiją.
O dabar norisi mirti. Išvaryti visus garsus, triukšmą, žodžius. Tik tau nesakau. Nedrįstu. Įsijungiu muziką, kuri mane vimdo. Prieš tavo akis bandau išpuošti savo menkutę egzistenciją. Tu trini mano nugarą. Per nugarkaulį, ten, kur man kirbėdavo virpuliai. O dabar gridžiu tik šurmulį, kai tavo ranka braukia per mano marškinius. Jaučiuosi kaip ta lenta, kurią tu šiandien nulakavai ir atsargiai lietei savo delnu.
Noriu, kad tavęs čia nebūtų. Noriu tik kentėti viena. Nes to skausmo mažėja, kai kitų nebeskaudinu.

Sako, pasaulyje vyksta stebuklai. Vaikų paistalai!
Spusteliu mažytį mygtuką. Ir esu čia. Naujame pasaulyje. Pačiame stebukle!
Bėgu žiūrėti, kaip tau sekasi. Ar tu ką pasistatei. Ar gavai dovanų. Nematau. Nieko nematau. Tavo namai visai kaip buvę.
Naršau. Kur tu? Nėra. Tavęs čia nėra. Bandau užuosti, ar man neatsiuntei siuntinuko. Anksčiau savo kelią nuo to ir pradėdavau. Mūsų visuomenės bendra yda - kuo daugiau gauti, kuo mažiau duoti. Bet dabar mano kelias pasikeitė. Kokie stebuklai privertė tai padaryti? Tik jau ne Sartre, o ne!
Galiausiai kyšteliu galvą į mažytį kambarėlį. Jis mano. Čia tylu. Mažai kas čia tesilanko. Nuo pat pradžių taip buvo, ir vis tiek čia tūnodavau. Bat dabar jau ne.
Nes tu užsukai.
Ir vėl išėjai.
Tu spėji aplėkti visus kambarius. Ištisus rūmus. Palikdamas savo pėdsakus. Kartais tik aš juos matau. O gal yra ir daugiau patarnaujančių, uostinėtojų ir kitokių idiotų, kurie čia šmirinėja. Bet pati girdžiu tik tavo pėdsakus. Jau žinau, kur jų ieškoti. Užuodžiu, liesdama pirštais klavišus, jaučiu skonį, girdėdama, kaip prunkščia nevalgęs skrandis. Apčiuopiu, kai galva ima svaigti nuo vyno. "Kokio?" - paklausi tu, nes domiesi detalėm. Bet tai nesvarbu, nes jis ne prancūziškas. Ir klavišų muzikos negirdžiu. Bet tavo skonis skamba man ausyse. Kai tu miegi.
Stebuklai? Ne, tik suaugusių vaikų paistalai...

Jis miega. Ir man taip dar geriau.
Ir jie miega. O gal vaidenasi po kambarį. Bet tai netrukdo. Esu laisva.
Tik naktimis laisva.
To niekas nesupranta.