Ne pornografija, ne pedofilija ir daug kam net ne erotika, bet man - erotika.

(ištrauka)
– Eikš, į meniu pažiūrėsi, – moja Lukas ir timptelėjęs ją už rankovės skuodžia į virtuvę.
Tamsi pusilgių plaukų sruoga siūbteli ore. Kažkodėl Magija įsivaizduoja, kad jos miręs brolis Gabrielis, kurio ji nėra mačiusi, buvo kaip šis kelneris. Kartais ji net suskaičiuoja metus ir tada atrodo, kad šios spėlionės galėtų būti tiesa, bet tai tik slaptos svajonės, kuriomis niekada su kitais nesidalina.
Ji pakyla ir seka paskui Luką. Prisiminusi tėvą atsisuka. Kartais, sliūkindama paskui Luką, įsivaizduoja, kad eina visai slapta, niekieno nematoma, tada per pilvą nuvinguriuoja neįprastai saldi pasitenkinimo gyvačiukė. Ir vis dėlto, nepasakiusi tėvui dingti nedrįsta. „Aš tik į virtuvę“, – aiškinasi dukra nebyliai, susekusi jo žvilgsnį scenos šviesoje.
„Kas pavogė mano vaiką? – skardena Kenis kaskart, atėjęs ieškoti jos virtuvėje. – Ir kas ją maitina visom šiom nešvankybėm?“ Tai išgirdusi Magija panarina galvą ir tyliai šypsosi, tarytum būtų prasikaltusi. „Tėti, Anabelė žino, – teisinasi. – Ji žino, ką aš galiu valgyti.“ Tėvas tempia ją už rankos ir plyšauja: „Ach, Anabelė žino?! Niekas to nežino, tik aš.“ Tada nuo jo žvilgsnio slepiasi visi: ir virėjai, ir kelneriai. Vienintelė Anabelė niekada nepaliauja šnypštavusi panosėje, ji nieko nebijo.
Magę ji kaskart pasitinka tuo pačiu: „Alkana? Ledų?“ Mergaitė žvilgčioja, nedrįsdama to žodžio garsiai pasakyti. Visada prisimena priekaištaujančias tėvo akis. „Ledai? Tik pamanyk! – mosikuojasi Anabelė. – Ledai! Gal aš savo bučkį vadinu ledais, ką? O gal mano pirstelėjimas ledai? Ir ko čia tas daktaras siautėja? Tu tik pamanyk!“ Magijai patinka žiūrėti, kaip liula milžiniškos krūtys, kai virėja šitaip purkštauja. Ir mieliausia yra tai, kad Anabelė myli, ji be galo myli jos tėtį, kiekvienas pasikeiksnojimas, kiekvienas pasiraukymas tėra pripažinimas, kad tėtis teisus.

Ji prisėda ant taburetės, suremia alkūnes į permirkusiom pašluostėm nukrautą stalą ir apsidairo. Jau priprato prie virtuvės poezijos: puodai, lėkščių bokštai, mazgotės, lupenos, maisto krūvos – niekas čia nebepavojinga.
– Tai ko laukiame? – šūkalioja Lukas, skuosdamas pro šalį su bokalais, jo nugara dingsta už durų. – Uogienės, ar ne? – vėl pasirodęs iškelia rankas ir pasukinėja delnus ore.
– Uogienės? – Magija koketiškai užmeta koją ant kojos. – Fui, – suraukia nosį, bet to uždrausto žodžio neištaria.
– Ai, ledų? Panelei ledų, taip? – pašnekovas lyg šokėjas nustrykčioja iki šaldytuvo ir elegantiškai mostelėjęs praveria žvilgančias duris. – Panelytei braškinių, avietinių, bananinių?
– Gerai gerai, – susigėsta Magija. – Duok bet ką.
Priklaupęs priešais kėdę juodaplaukis nulupa plėvelę ir švelniai pabrauko šaldytu uogienės gabaliuku Magijos lūpas.
– Mm, – apsilaižo pats. – Skanu?
– Lukai, nustok gi vaiką tvirkinti, – suburbuliuoja tarpdury išdygusi Anabelė. – Tėvas tau rankas nukapos. Eik, susiieškok, – mosteli durų link, – pilna salė panų. O čia, mat, prikibo prie keturiolikmetės.