Kai viskam laiko nepakanka, kartais pasirenki daryti tai, kas mažiausiai svarbu...

Šiandien visiškai atsitiktinai žvilgtelėjau į rašykų svetainę ir tai, ką pamačiau, mane labai pralinksmino - prisijungę buvo du vartotojai - kupranugaris ir paukštukas.
Pasijutau lyg zoologijos sode, todėl panorau daugiau čia pasivaikščioti. Apėjusi nedidelį ratelį sutikau dar daugiau gyvūnėlių: Pingvinas, bitelė, meskute, Lokys Zveris, lapes, tarakonai... Yra ir Katės, ir katelė, Katė Karalienė, katė iš ryto ir net Katė gintarinė. O katinų kiek! Katinas Marselis, KatinasBazilijus, Katinas_kuris_vaikšto_vienas ir KatinasVėl ir net Nekatinėlis. Drugelių radau tris: drugelis2, drugelis7 ir drugelis69 - tvarkinga, bet, sakyčiau, nelogiška, nei jei jau išsiskaičiuoti, tai galima paeiliui.
Be žvėriukų ir daugiau įdomių objektų aptikau: Pyragaitis, Tequila, tiramisu, Ežeraitis, Lėktuvas, kilimas. Na, Saulė ir Vėjas jau nieko nebestebina...
Yra keli tokie užtikrinti: Kadras, Veikėjas, Tikras Narys. Paprasta ir aišku.
O geriausia - manes_nera.
Šitie tikriausiai labai nori visus gąsdinti: baubas, svoločius, giltinė01. Yra ne tik  Velnias, bet ir Velnias Misku. Ir Raganaaa, Laumė Ragana, ir Raganaitė. Ir netgi - MirtisKanapėse.
Pagalvojau, kodėl žmonės negali pasikrikštyti tikrais vardais? Bet pasiknisau ir supratau, kad tai nėra taip paprasta, bet kai kurie vis dėlto bando: Tomas A T, Tomas Oras, tomas dugnas, Tomas iš niekur, Tomas Pasiklydęs Laike ir pabaigai - Dar vienas Tomas.

Galima būtų disertaciją šia tema parašyti... :)

Šiandien žvilgtelėjau į savo piktogramą ir nustebau - juk aš medis!

Penkeri metai. Maždaug tiek laiko trunka ankstyvoji vaikystė. Tiek trunka ir eilinės studijos. Ir man tiek užtruko, kol pagimdžiau, užauginau ir ištekinau savo pirmąjį kūrybinį kūdikį. Dabar atėjo anūko eilė, tik bėda, kad tą anūką vėl man tenka auginti.

Kai kūriniai beveik nedomina skaitytojo, o komentarai nesulaukia jokio atsako, belieka tik numirti, nesvarbu, kokiu pavidalu. Ir net nebūtina aiškintis, ar tai tavo kaltė, ar svetainės.

Vis dažniau pagalvoju, kad man labai pasisekė. Na, daug visko čia galėčiau priminėti - mano gyvenimas tikrai geras, taip, daug darbo bei pastangų sudėjau pati, vis dėlto gavau daug, ko galbūt ir nenusipelniau.
Tačiau dabar apie tai nebekalbėsiu.
Norėjau paprasčiausiai pasidžiaugti tuo, kad į rašyk.lt patekau pačiu laiku. Na, kai kurie sako, kad svetainės klestėjimas buvo kur kas seniau, bet man pačiai pakako to, kas čia vyko 2009-2011 metais. Man tai buvo pats svetainės klestėjimas, galimybė augti, mokytis, tobulėti arba tiesiog tvirtėti. Tuo metu čia nuolat lankėsi, skaitė, komentavo, savo kūrinius publikavo ir komentarų laukė Avoir, Dvasių Vedlė, Aurimaz, JoLukA, Driežas, Omnia, Patarnaujantis, Begemotas, Kitkis. Taip, ir dabar kai kurie iš jų čia yra, tik jų buvimas neteko energijos, gal yra ir daugiau iš jų, prisidangstę naujais pavidalais ir vardais - ką aš žinau... Tačiau to, kas tuomet vyko, tikrai nebėra. Nebeliko ir to, ką vėliau sukūrė Marquise. Gijos, Lengvai komentarų irgi beveik nebematau. Žodžiu, nebėra tų, kurių reakcija skatino čia publikuotis ir ateiti pabendrauti apie kažką (man) įdomaus.
Tai va, taip ir šąlu, tolstu...
Ar čia atsisveikinimo laiškas? Oi ne, anaiptol. Juk esu sakiusi, kad neketinu žudytis. Tik neberandu iš ko gaivintis.

Būna dienų, kai viskas ima ir išsisprendžia. :)

Gana dažnai komentaruose čia randu tokių kaltinimų ir nuosprendžių, neva, tas ar anas yra grafomanas ir užsiiminėja grafomanija. Ėmiau galvoti, kas vis dėlto yra ta grafomanija ir kur jos riba.

Atsiverčiu enciklopediją ir randu štai ką:
Grafomanija (gr. γραφειν 'rašymas' + gr. μανία 'beprotybė') - liguistas potraukis daug rašyti.
Psichiatrijoje grafomanija vadinamas beprasmių, tarpusavyje nesusijusių žodžių rašymas. Bendrinėje kalboje - perdėtas noras ir potraukis daug rašyti.

Tai va, dabar galvoju dabar...
Ateina čia, sakysim, naujokas ar naujokė ir pateikia naivoką, visai bevertį kūrinėlį, pasiseilėjimą apie, na, sakysim, meilę. Galbūt tai pirmas jo/jos bandymas rašyti, prie tekstuko išsėdėta dvi dienos, gal net savaitė ir sudėtos visos viltys. Tada ateina koks pasikaustęs rašykas ir kad ims riamoti: Grafomanija! Grafomanija!
Ir va, tada man kyla klausimas – ar tikrai?
Ir kokiu pagrindu tas nuosprendis priimtas?
Gal tai pasirodo kaip, cituoju, beprasmių, tarpusavyje nesusijusių žodžių rašymas? Ar nustatote, kad tai, vėl citata, perdėtas noras ir potraukis daug rašyti?
Manau, pirmas variantas dažniausiai netinka, nes tokie tekstukai, nepaisant menkos vertės, būna rišlūs. Antroji "diagnozė" apskritai negali būti nustatyta, kol nepažįstate autoriaus ir nieko nežinote apie jo gyvenimą, polinkius bei užsiėmimus. Ką jūs žinote - gal tai vienas vienintelis žmogaus kūrinys ir parašytas ne iš liguisto polinkio, o, priešingai, per sunkų darbą ir kančias? Tai, kad žmogui nepavyksta, dar nereiškia, kad tai kažkoks liguistas polinkis. Jei žmogus nesugeba jausti, apie ką verta rašyti ir kas gali būti įdomu skaitytojui, irgi nereiškia, kad jis turi kažkokį keistą polinkį.
Manau, netgi gali būti priešingai - žmogus turi liguistą polinkį rašyti, bet jam visai neblogai sekasi ir jo kūryba tampa vertinga. Ar jis turėtų būti vadinamas grafomanu? O kodėl gi ne?
Tai priklauso nuo to, ar diagnozė nustatoma pagal ligos priežastis, simptomus ar jos pasekmes.


Taigi, mieli žinovai ir kritikai, nebūkime psichiatrai ir psichologai, verčiau pasirūpinkime, kad mūsų komentarai neatrodytų grafomaniški ir beverčiai.

Greitai gal ir mums jau reikės apmokymų, kaip skaityti knygas.

Aitrusis vėdrynas - tik šiandien sužinojau, kas tai. Nors gėlę nuo vaikystės pažinojau, net nenutuokiau, kaip ji vadinasi.
Negana to, šiandien išgyvenau dar daugiau - pajutau, ką reiškia kūrybinės atostogos.
Ir dar - koks jausmas, kai po daugybės mėnesių parašai bent kelias naujas pastraipas, nesvarbu, ko jos vertos.
Ir dar...
Ir dar...

O jie sako "Labai įdomu bus matyti, ką sugalvojo LO_. "
Nieko ta LO_ nesugalvojo, tiesiog ji gyva, kvailiai jūs nelaimingi.