Žvilgsnis

Vis dažniau pagalvoju, kad man labai pasisekė. Na, daug visko čia galėčiau priminėti - mano gyvenimas tikrai geras, taip, daug darbo bei pastangų sudėjau pati, vis dėlto gavau daug, ko galbūt ir nenusipelniau.
Tačiau dabar apie tai nebekalbėsiu.
Norėjau paprasčiausiai pasidžiaugti tuo, kad į rašyk.lt patekau pačiu laiku. Na, kai kurie sako, kad svetainės klestėjimas buvo kur kas seniau, bet man pačiai pakako to, kas čia vyko 2009-2011 metais. Man tai buvo pats svetainės klestėjimas, galimybė augti, mokytis, tobulėti arba tiesiog tvirtėti. Tuo metu čia nuolat lankėsi, skaitė, komentavo, savo kūrinius publikavo ir komentarų laukė Avoir, Dvasių Vedlė, Aurimaz, JoLukA, Driežas, Omnia, Patarnaujantis, Begemotas, Kitkis. Taip, ir dabar kai kurie iš jų čia yra, tik jų buvimas neteko energijos, gal yra ir daugiau iš jų, prisidangstę naujais pavidalais ir vardais - ką aš žinau... Tačiau to, kas tuomet vyko, tikrai nebėra. Nebeliko ir to, ką vėliau sukūrė Marquise. Gijos, Lengvai komentarų irgi beveik nebematau. Žodžiu, nebėra tų, kurių reakcija skatino čia publikuotis ir ateiti pabendrauti apie kažką (man) įdomaus.
Tai va, taip ir šąlu, tolstu...
Ar čia atsisveikinimo laiškas? Oi ne, anaiptol. Juk esu sakiusi, kad neketinu žudytis. Tik neberandu iš ko gaivintis.