uz lango marija
ji praso ileisti
stovi susitraukus
kurva

rugpjūčio 28

paskutinėmis rugpjūčio dienomis vien tik lyja, - oras „išprotėjo“, pamaniau. džo priekaištauja, kad neleidžiu jam miegoti tiek, kiek reikalauja jo kūnas. atostogos jau baigiasi ir viskas grįžta į senas vėžias.

vakar mąsčiau, kad norėčiau būti žinomas. užtektų nusipersti, ir žmonės sakytų „ach, tai čia šitas šitaip gerai bezda“... po mirties, po paskutinio bezdamo kvapo, mane prisimintų dar vieną kitą dešimtmetį. pasikeitus suvokimui bei atsiradus naujoms ideologinėms klišėms, mane trauktų iš po samanų ir lygintų kaip etaloną praėjusio ir esamo laiko tėkmėje... džo sako, kad pasigydyčiau, nes suminkštėjau. pritariu jam. privalau pritarti.

per pastarąsias dienas nenutiko nieko naujo. abu gerai supratom, kad geriausia būsena suprasti vienas kitą, - krentant bedugne.

- ar jauti bedugnėj dugną?
- nusišneki. - susimąsto džo... perduoda tubelę, iš kurios smilksta pasakiško tirštumo dūmai ir patyliukais nusibezda.

sakau
kodėl tu nepakeli
bet tu
užsitikrini
kad jis daug sveria
ir nachui
ane

kūrybiškai suprantu
renku
nors tavo
ligotos rankos
dar nepagijo
todėl
nevaidink blet
marijos
nes tavo vardas
v pyzdū

skirtas t.m atminti

...vakar
jai gimė idėja
ir roco atsivežė smilkalų
nugriaudėjo
kuda nachuj goniš
ir tvartas
užsidegė


skiriu mamai

prisipazinsiu, neuzsiiminejau xalturkem gal metus, dienorascio nerasiau isvis, ir staiga pistelejo kazkas is dangaus gal babos bajanai lyg issitraukei ir apciulpei, bet taip buna, kada zada prarandi ir palyja.

vakar nutiko toks dalykas, kad nuvaziavus ramiai pavalgyt steiku, kazkas sugebejo prisipisti is anapus.. malderis ir skali? nezinau. aisku, as bedu niekada neieskau, nes siuo metu ju ir taip per daug, bet per daug niekada nebuna, kaip pasakytu sashka,  haahah...
nesuprantu idiotu, kurie ipise heros vaizduoja savo kurvu valdzia, vakar taip ir buvo. galvoji, sedi ant juros kranto, valgai sashlykus ir  mastai apie ta beprotiska beprotiska pasauli ane, bet is tiesu tai ne nax, privaziuoja masina, tiksliau automobilis, is kurio islipa ten n zmoniu, kurie atrodo nesukalbami, nes jie pasirodo isvis nekalba ir prasideda where da fuck I\\\'m comin from, koja pasiekia snuki, snukis asfalta, bet ne tai xujoviausia, kai pagalvoji, nes ir pats ant dozes sedi, nieko nepadarysi.

arba neseniai mus aplanke toks draugas is japonijos, tiksliau hirosimos, ant kurios nukrito bomba, bet ne apie tai kalbesiu, nes ir taip geda..viskas buvo puiku iki kazkokio vakaro, kai apsitorcines nusileidau i apacia parukyt, neva atsipalaiduot. pagalvojau kad parukyt pasiimsiu ir drauga is takeshi pilies, todel priejes prie jo kambario duru, letai pasibarskinau(isbarskinau?) jas ir atidariau. atrodo visas veiksmas paprastas, mes nueiname parukyt, bet esmej mes neiname, nes as klausiu kokio bybio jis cia smauko?
jis mânes zinoma nesuprato.

man aisku geda, kad randu zmones nepasiruosusius. visad.

galvoju, kad viena diena as suaugsiu ir nekartosiu, ka cia nax iskirst… kuris…tave nax???
tada isgerk

kartą kažkas pistelėjo į galvą, todėl nuėjau į prekybos centrą ir nusipirkau šonkauliukų. valgiau keturias dienas ir stambiai šikau; buvau viskuo patenkintas. šūdas buvo juodut juodutėlis.

kitą kartą mano skrandis nutarė paskaityti, kas parašyta ant pakuotės prieš perkant:

MADE IN BETLIEJ

negalėjau patikėti, bet patikėjau, nes esu lengvatikis


ps.: dar šis tas apie maistą: o mano baba visad sako ne majonezas, bet manijezas; ir ne bananas, o bajanas.

nu ir kas, galvoju. visvien suprantu apie ką kalba

pagalvoju, kad tekstų rašymas kartais yra tikrai god damn reikalas. čia tas pats, kaip važiuoti su dviračiu be lenciūgo arba minti nematomais pedalais. taip būna kiekvienam vadinamam rašytojui, išskyrus, hemingvėjų, kuris per dieną prirašydavo atitinkamą kiekį lapų; tas pats ir su dostojevskiu, - garsaus kazino lošėjo-maniako pirštukai šokdavo į trasą su tokiu apetitu, kad „nusikaltimą ir bausmę“ parašė per labai trumpą laiką, nes reikėjo bapkių... tokį procesą pavadinčiau kaip maratoną, o šiuos du veikėjus, - maratonininkus. taip ir norisi įsivaizduoti, kai pusiaukelėje dostojevskis šliūkšteli popierinį vandens puodelį hemingvėjui į veidą, tada abu sumuša rankom tipo high five! ir toliau pyzdina distanciją.

labai geras pavyzdys yra garsus čekų rašytojas milanas kundera ir jo darbai. tekstų rašymas jam, pasirodo, visiškai nėra god damn reikalas (bent jau man taip atrodo), nes romanai eina vienas po kito kaip sviestukas ant duonelės. „nežinomybė“ galėtų būti kaip diskursas nenumaldomam vieno ir to paties gero teksto rašymui; arba visų tekstų rašymui kartu sudėjus, tačiau suprantant šį aktą kaip vientisą procesą... du pagrindiniai veikėjai, žozefas su irenute gyvena užsienyje, - jie yra emigrantai. po dvidešimties metų svajoja grįžti atgal į savo gimtąją šalį, tačiau kai grįžimas įvyksta, netyčiom susimąsto, kur jų namai ir kur jie jaučiasi nesvetimi? nes užsieny jaučiama nostalgija ir noras surasti savo namus bei savo šaknis, o kai grįžta gimtinėn, visa tai jiems kelia šleiktštulį. va štai šioje vietoje gaunasi labai juokingas paradoksas, cituoju:
„dvidešimt metų jis svajojo apie šį sugrįžimą. bet kai pagaliau sugrįžo, nustebo supratęs, kad savojo gyvenimo, jo esmės, jo branduolio ir viso to, kas jam buvo brangiausia, reikia ieškoti ne čia ...<namie>... o dvidešimt metų trukusiame klaidžiojime.“

juokingas dalykas!... savaime suprantama, šitą ištrauką nupyliau nuo knygos viršelio, nereikia nieko čia slėpti, tačiau gerų tekstų rašymas tampa ne galutinis procesas, kurį šiuo atveju galėtume įvardinti kaip „laimingą grįžimą namo“, bet būtent kaip begalinį klaidžiojimą prieš grįžtant namo.

pripažinsiu, kad man tekstų rašymas yra kaip aštrus peilis po kaklu, nes rašai su mintim, kad parašysi kažką įdomaus ir tikrai skaitomo (šitie beverčiai bajeriai su giliais stalčiais yra visiška nesąmonė, nes žmogus, visų pirma, rašo ne sau, o „kažkam“ , kas anksčiau ar vėliau jį skaitys, o perskaitę labai skaudžiai sukritikuos; arba patapšnos per užpakalį ir pasakys, kad tu „varai gerai, - zjbys čia, žinok!“).

kartais gero teksto rašymui reikia kažko evil. ponaitis M., feisbuke šviečiantis visom įmanomom spektro spalvom prieš kelias dienas įdėjo gan įdomų interviu su prancūzų „hardcore“ literatūros atstovu georges bataille, kuris prieš kameras ramiai hipnotizavo, jog gerai literatūrai reikia kažko demoniško. pokalbis buvo, savaime suprantama, šiek tiek ilgesnis, bet esmė kaip jau ir pasakyta... žiūrėjau ir galvojau, kad tikrai kas nors jam dabar norėtų spjauti į veidą ir padegti kaip olimpinį fakelą, o jis tik padėkotų paspausdamas ranką, ir visa tai aprašytų būsimoje knygoje... abejoju, ar pagrindinių veikėjų myžčiojimai bei šikčiojimai vienas ant kito „akies istorijoj“ buvo kažkas tarp biography-drama, tačiau faktas išlieka faktu, kad su žoržu ginčytis neapsimoka, - „evil“ tandemas literatūroje akivaizdus!

...

kiek kartų rašykai keikėsi, slėpėsi, bėgo bei trynėsi ir vėl grįždavo atgal su naujais darbais?... čia retorinis klausimas, į tai atsakymo nereikia, nes čia ir taip viskas aišku kaip ant delniuko... tai buvo ir bus kaip nenutrūkstantis procesas gerų / vidutiniškų / blogų / labai blogų tekstų rašymui. tartum dirva, kurioj mes vis augam ir augam, bet taip niekaip ir neužaugam. pasirodo, reikia spjaudytis ir keiktis,

nes kitaip tekstas nesirašo.

knieti žmonių paklausti, koks jų būna vadinamas ben holidėjus? ta prasme, kai kur nors dirbi dirbi, liaudiškai tariant, pisiesi svetimoj šaly skindamas apelsinus, vairuodamas forkliftą, taisydamas mašinas, valgydamas big rollus kantyne; o po to, kai bandos vadas pažiūri į savo sieninį kalendorių ir rūsčiu veidu su raudonu šratinuku užbraukia lemtingą dieną tavo gyvenime, - duodą tau, kaip vergui, dekretinių atostogų lėkti į gimtąją šalelę, kur prie vartelių laukianti motina su riebia kugelio blieka ir neužkabintom užuolaidom ant langų; kartu su tėvu, kuris nepanašus jau į nieką, nebent tik į Mikusiuką iš akacijų 1as, kuris varvina seilę dėl gausių lauktuvių iš didelės tašės, kurią kažkada pirkai gariūnuose iš ganėtinai jaunai atrodančios babos su kabančiu išsipūtusiu lietuviškų litų kapšeliu ant pilvo… taigi kokios būna tos laimingos-išsvajotos atostogos?

praktiškai žmones galima skirstyti į tris dideles grupes.
tai būtų populiauriausia individų grupė, kurie vis toliau laimingai kelią lietuvos emigracijos reitingus, - vergų grupė. vergai dažniausiai nebūna panašūs į nieką. nebent tik į pačius lietuvius, kuriuos gali atpažinti iš prašmatnių treningų, ant kurių vietoj „nike“ blizgančiom arklinėm raidėm būna užrašyta, pavyzdžiui, „nice“; iš nedidelės pydersakės, permestos per kurį nors vieną šoną, kurioje sudėti lietuviški dar neiškeisti litai, „utenos“ medžiaginė piniginė ir gausus prezikų pakelis; ir iš padėlkinės „puma“ beretkės… vergai nemoka užsienio kalbų, išskyrus, - savąją gimtąją (ir tai ne visi), tačiau yra labai darbingi individai, kurie už eurą turbūt juodos lietuviškos duonos per nulį sekundžių atneštų darbdaviui. vergai labai gerai dirba tik dėl to, kad nemoka kalbų, kitaip tariant, lietuva - nėra poliglotų šalis. jei užsienietis darbdavys paklausia ko nors sava kalba, vergas geriau dvigubai atpis viršvalandžius ir dar pačiulps, negu pagalvos kaip atsakyti. kartais šios grupės atstovai maišomi su kandžių bei šiukšlių grupės atstovais. tai jiems skaudi tema…

kita grupė būtų buržua. gerai gyvena lietuvoj, visko turi, nieko netrūksta, vyrai turi gražiai nuaugusias žmonas, keletą putliais žandukais vaikų ir po porą kūrvų; moterys mėgaujasi gerai uždirbančio vyro malonumais, pirkdamos „nijolės“ kailinius, auginančios išpindėjusius vaikus… buržua nerūko sen džordžo, neturi kaimo su babom bei diedukais, kurie augina vieną kiaulę, vieną karvę, vieną jautį, vieną gaidį, vieną vištą, vieną šūnį prie būdos, vieną nužystą katiną ir vieną ropę; nesikalba „maximose“ su kasininkėm, nes tai yra žema ir nevalgo riebiai. žodžiu, gyvenimas tiesiog tobulas, bet vis reikia kažko naujo. todėl išvažiuoja gyventi į kitą šalį. ten susiranda lietuvių emigrantų draugiją, lanko lietuvišką bažnyčią, vaikus leidžia mokytis abiejų kalbų, eina į pab‘us, geria tiktai „bulmers“ ir vis dar labai drovisi, jei koks nors užsienietis užkalbina pab‘e.

paskutinioji individų grupė būtų „vilkai be tėvynės“. arba „lapės“. tokiems veikėjams blogai ir gimtojoj šaly ir už borto. žmonės tylūs, labai paslaptingi, irgi gerai dirba, krauna pinigus į kojinę, važiuoja vakarais dirbti savų „naktinių darbų“, kartais pavalgo makdonalde, su čigonais žaidžia kortom ir kartu rūko, skaito labai juodas knygas, rašo dienoraščius… kai grįžta į gimtinę, galvoja, kur aš nafik papuoliau, kur čia mano namai?; kai važiuoja vėl atgal už borto, tada verkia kruvinom krokodilo ašarom ir kaskart vis klausia to paties, - „kur mano namai?“… kitaip tariant, „vilkai be tėvynės“, niekaip nerandantys sau vietos, apsėsti septynių kūrvų dvasios.

visas grupes vienija vienas ir tas pats nenutrūkstantis procesas - „pirmyn-atgal, pirmyn-atgal“, žodžiu, viskas per ta patį, dar kitaip tariant, „Pipi Do Pipi“... kaune pabuvau vos savaitę, bet jau spėjau aprūkyti krūvą kavenskų pacukų, prigirdyti tuziną mergų, papisti protą senstantiems tėvams, įspirti katinui į galvą, išsimaudyti rusiškoj pirty, pamiegoti vaikystės prisiminimų prismaukytoj lovoj… tokiais dalykais nėra ko didžiuotis, bet jie egzistuoja ir nuo jų nepabėgsi.

…norėčiau grįžti į tamsų urvą, padėti galvą ant žemės ir užmigti letargo miegu

o po to, - ir vėl tas pats,

Pipi Do Pipi

nuspręskim, - kartais į galvą šauna:
kokie žmonės rašo dienoraščius? ir
kokie tų žmonių dienoraščiai būna?

aš dienoraščio prasmę suprantu kitaip, ne kaip sąsiuvinį su mikimauzu ar worms'ais ant viršelio, kur viduje parkeriu prirašyta labai daug visokių dejonių kaip man sunku šią krizę iškęsti, tipo, tėvai sucks, baba sucks, mokykla sucks, viešasis transportas sucks... tik gotai yra pasaulio valdovai ir tik jie supranta, ką reiškia juodi kerzai an platformos... dienoraštis man yra pats žmogus, kurį, tarkim, neblogai pažįstu; dar kitaip tariant, toks žmogus man yra rašykinis avataras, kurio nereikia skaityti iš kažkokių lapų, slepiamų po prismaukytu čiužiniu.

štai ir padariau tokį nekaltą intro. visiškai nekaltą; va sėdžiu su alaus butelaičiu ir pyst man šovė mintis, nes pats rašau dienoraštį, padaryti tokį smagų vadinamą performansą (kaip madinga šiais laikais visokias lietuvybes paversti šunybėm, tipo performansas, chujormansas, hepeningas etc.) ir vaizduotės pagalba pasikliovus pabandyti pavaizduoti keletą skirtingų žmonių ir jų santykį su rašomais dienoraščiais.

pirmas pretendentas, tai septyniolikos metų dailus padarėlis pravarde "miške" (nes mėgsta kruštis miške) dienoraščiuose rašo apie ašaras, skausmą, pirmąją meilę ir visą kitą bulshit, kurį galima dar kitaip įvardint kaip blablablabla; ta prasme, kai skaitai, tai toks skaitymas garsiai skambėtų būtent kaip jau minėtas BLABLABLABLABLA... "miške" turi daug draugų ir dar daugiau draugių, bet kai koks nors nepažįstamas, savaime suprantama, daug protingesnis padaras jos paprašo apibūdinti savo draugus, "miške" niekad neranda žodžių ir galiausiai atsako: "nu, draugai, - ką apie juos dar galima pasakyt"; ir tada "miške" akimirkai susimąsto apie pirmąjį kartą, kuris, deja, nebuvo aprašytas dienorašty, nes "miške" į dienoraštį rašo tik apie malonius, pakankamai malonius ir labai malonius dalykus, kurie nutinka jos nykiam gyvenimėly; nes pirmas kartas jai buvo labai nenusisekęs, čia kaip ir visom jaunom panelėm, kurios labai žada, kad į burnytę pokšės sprogimėliai, bet realiai situacijai priartėjus "iš užpakalio", pažadai iškart kažkur dingsta... todėl dažniausiai tokius aikčiojimus įamžina užkoduotam vadinamam lyriniam subjekte ir patalpina į skyrelį "eilės"... taip savotiškai maištauja prisiskaičiusi simon de bouvar "miške" ir kažkurią gražią dieną nusprendžia savo lytinių organų nedepiliuoti ir padaryti kažką panašaus į žodžius, kurių tiksliau apibūdinti turbūt ir nesurasčiau: TURN INTO THE WILD, - šitoks užrašas puikuojasi ant jos plono dvylikos lapų langeliais sąsiuvinio viršelio; o po užrašu - išalkusi panda.

jei mano baba rašytų dienoraštį, nors paskutiniu metu jai su rašymu turbūt būtų chujova (rusiškas raides kartais su lietuviškom maišo), tai tą dienoraštį skaitytų tik koks pranucis arba talentingasis misteris riplis dar kitaip vadinamas šnekorius; baba pavarytų apie bočius bei probočius, apie kunigaikštį de Sabotinni, apie lietuvos miškuose besislapstantį banditą kodiniu vardu "kaimo ežerėlis", kuriam nešdavo lašinius, juodą duoną bei kiaušus iš savo vištidės; istorijos, aišku, nesibaigtų, bet paskutiniai akordai eitų apie "šarvuotį potiomkiną" arba "keturis tankistus ir sabaką". ir štai visi šitie dienoraštiniai pasakojimai būtų palaidoti kartu su ja. ir su tais skaitovais, aišku.

pažįstu tokių žmonių, kurie į dienoraščius prismauko. tokiems asmenims apie trisdešimt su centais... vat rašo rašo, lieja savo širdį lapuose, o prireikus neatidėliotinai situacijai po to tuos lapus panaudoja geriausiems kiaušidžių draugams - spermatozoidams susiburti į krūvą... tokie žmonės turi visas šlapiako prenumeratas nete, periodiškai lankosi rimi bazėse arba maximose ir vaisių skyriuose išsirenka sultingiausius melionus, kuriuose, namie grįžus, išgrežia atitinkamo dydžio skylutę ir ten tvatina savo pitoną iki pamėlynavimo... varganuose dvd store'uose ieško ero filmų. žodžiu, gyvenime visad kažko ieško, tai melionų, tai filmų, tai guminių bobų. o randa chuj paimiosh ką taip. ir dienoraščiai tokių žmonių būna tottaly freaked out.

čia dar galima būtų tęsti ir tęsti, bet man jau kažkaip batkė nusėdo, plius ne kūrinuką, kuris privalo būti įvertintas penkiabalėj žvaigždžių sistemoj rašau, bet anyway, chujovos pabaigos sąžinė neleistų palikti:

o buvo taip... kažkada kai su broliu buvom dar jauni pacukai, nežinojom, ką reiškia seksas, meilė, kruštis, pistis ir visa kita. o bachūriukam kartais labai knieti tokius dalykus sužinoti anksčiau laiko... žinojom, kad tėvas turėjo vokiškų žurnalų su plikom mergom, todėl periodiškai tai vienas ar tai kitas nueidavom į tėvo ofisą ir iš ten nupyzdindavom tuos žurnalus "trumpam susipažinimui". galiausiai kažkokią lemtingą dieną nusprendėm, kad nupyzdinę vieną iš žurnalų, jo atgal tėvui negrąžinsim, nes jam mažiausiai jo reikia, turi motiną ir dar visus kitus žurnalus, tai kad vieno kito pasiges, čia nieko baisaus... aišku, tėvas uoslę gerą turėjo, todėl po kažkiek laiko viską suuodė.

šitas žurnalas mums buvo kaip asmeninis dienoraštis tam tikru momentu atitinkamam amžiaus tarpsny.
po to mes jį užkasėm ar sudeginom, kad nesusektų.

koks viso to moralas? anksčiau dienoraščiai buvo gražūs ir geri, nes ten glūdėjo tik gražios istorijos su tobulom datom ir gražiom tos dienos nutikimų pabaigom. ir jie buvo labiau asmeniniai, niekas jų neskaitydavo, nebent tik išprotėjusi motina, netyčia užtikusi savo jaunąją atžalą besismaukant, todėl labai sunerimusi ir norinti sužinoti, ką jos sūnus galvoja, tiksliau, ar jau kūšys želia, ar prezikų kartu su dienoraščiu po čiužiniu laiko ar dar ne... o dabar kas? tokie žmonės kaip aš arba kaip tu, kuris skaitai šitą varganą pirstelėjimą į kumštuką, sėdi rašykuose.eltė ir periodiškai pildai dienoraščio skiltį, kad visi pamatytų, kaip gražiai sudainavo rihana arba jeimsas bluntas; kaip gražiai dainuoja bardai su savo gaidinom gitarom... žodžiu, visa tai, koks tu super duper achujienas rašyk.lt vartotojas esi, kiek tu daug žinai ir koks mano spalvotas gyvenimas!!! nu ir nachui tyliai nusikeikčiau,

nes kitaip neišeina

šiandien tėvo gimtadienis. jam sukako nemažai metų, sakyčiau „n“ metų... turbūt kvailiausia mintis buvo paskambinus jį pasveikinti panašiai kaip „nu, tėvai, tai pasenai dar vieneriais metais, ane?“, ką būtent ir padariau. jis tada pradėjo juoktis ir kažką nelabai svarbaus man atsakė. po to pradėjom kalbėtis apie kažką kitą, pastebėjau, kad stengėsi nukreipti kalbą. po to išvis davė pakalbėti su motina, o ta, - kaip radijas pradėjo nesustodama malti. pasijaučiau, tartum klausyčiau „du šimtus sekundžių“ su aurelija simutis.

galbūt tie žodžiai jam buvo nelabai malonūs?... nors dabar rašydamas šitas „verterio kančias“, pagalvoju, kad tėvas buvo užgauliojamas ir daug skaudžiau per visą savo kaip mistinis detektyvas gyvenimą. ir nieko. dažniausia išlikdavo ramus ir kartais nesakydavo nieko, o kartais būdavo, kad pasiūsdavo nachui ką nors arba pyzdūūū... toks jau jis yra. nors nėra kuo didžiuotis. nebent tik faktu, kad jis buvo, yra ir bus man tėvas.

pagalvojau, kad daugiau išlieka skaudžių prisiminimų nei gerų. jei reiktų susumuoti ir padėti visa tai kaip mėsos gabalą arba kaip kokaino maišelį ant svarstyklių, blogis nusvertų gėrį... kokį aš prisimenu tėvą? visokį. kartais prigėrusį, kartais skaitantį knygą, kartais dirbantį „bobiškus“ darbus kaip pasakytų motina... kartais šaukiantį, kartais šiaip tylintį, o kartais verkiantį. jau ką sugeba bėgant metams, tai sugeba - verkti. ašaros dažniausiai būna fake efektas, nes dažniausia tik prisigėręs sugeba tariamai susigraudinti. blaivaus nesu matęs verkiančio. netgi per jo tėvų laidotuves, kol buvo blaivus, nesugebėjo išleisti nė vienos ašaros. kai jau užkasė, pasimeldė, sustatė krepšelius su juodom juostom perrištus, uždegė žvakes, pastovėjo ir išsiskirstė link namų valgyti gedulingų pietų, tik tada tėvas verkė... babulia juokauja, kad tėvas labiau verkė, kai nudvėsė jo mylimiausias katinas, o ne tada, kai mirė jo motina... kraupi, bet tiesa.

ir dabar motina paskambinusi pasakoja, kad tėvas buvo parduotuvėj, pirko valgyti ir visa kita. žodžiu, labai nemažai pinigų išleido, nes mano motina yra kaip gudri kinietiška skaičiavimo mašinėlė, kuria galima ne tik sudėti bei atimti, bet ir šaknį ištraukti, procentus apskaičiuoti ir panašiai. žodžiu, motinos su pinigais neapgausi... ir ji nieko tėvui nesakė, gal pagalvojo, kad jo gimimo diena, tegul būna kaip jis sako. bet po to tėvas pats prisipažino, kad šiek tiek pinigų nusuko, nes norėjo padaryti savo kitam, dar nenudvasintam, katinui džiaugsmo, - nupirko paslapčia jam visokių katiniškų konservų, sauso maisto ir pan... negi tėvas galvojo, kad prisijaukins katiną darydamas jam gera taip, kad kuriais nors metais būtent per jo gimimo dieną ims vieną dieną ir katinas jį pasveikins? kas čia žino.

blogai, kai visi sensta, nes tada gaunasi stumimas vienas ant kito. tipo, tu senas, tu durnas, ne, tai tu senas, tu durnas. ne ne, tai tu durnesnis ir panašiai... čia taip bendrauja mano motina su tėvu, tik čia parašiau very light versiją, nors esmė ta pati. kai vieną kartą jų paklausiau, kodėl jūs visą laiką vienas ant kito šitaip šaukiat ir gaunasi kaip disrespect‘as, man motina patarė nusiraminti ir nesikišti, kur nereikia. neva, čia jie taip bendravo visa gyvenimą ir bendraus iki grabo lentos. nors jie vienas kitą ir myli... pagalvojau, neblogas būdas išreikšti meilę. apsimečiau, kad mažai nusimanau tuose reikaluose...

kaip baigėsi mano tėvo gimimo diena?... negaliu pasakyti. bet galiu nuspėti: motina jį pasveikino, nupirkdama jam kojinių porą, kuriam jos dažnai plyšta arba kokių skutimosi putų, žodžiu, padovanodama visišką šūdą. babulia labai entuziastingai apsimetė, kad wau mano ženteli, šitiek metų sulaukei, sulauk dar tiek pat ir padeklamavo žodžius, kuriuos deklamuoja bet kam ir bet kokia proga, - „kad varpos auksinės per amžius žydėtų...“, nes mūsų babulia iš tikro yra labai vykęs aktorius. kartais pagalvoju, kad galėčiau girtis savo pažįstamiems, kad mano močiutė vat baigusi aktorinį ir panašiai. gal kas patikėtų... po to tėvas sulauktų keleto skambučių arba žinučių, kurias jam paskaitytų motina, nes jis jau nelabai jų mato ir nelabai moka elgtis su tokiu technologiniu išradimu, kaip SMS žinutės... tuo ir baigtųsi oficialusis gimtadienis.

...valandai praėjus, tėvas pradėtų vis dažniau eiti į garažą su kažkokiais „nenumatytais“ reikalais. ir kiekvieną kartą iš garažo grįžtų vis labiau girtas. kaip jis pats sakytų, - vis labiau pavargęs.

ateina momentas, kai laikas pradeda kapsėti kaip spiritas, - pasakytų mano tėvas.