Dienoraščio mitas

nuspręskim, - kartais į galvą šauna:
kokie žmonės rašo dienoraščius? ir
kokie tų žmonių dienoraščiai būna?

aš dienoraščio prasmę suprantu kitaip, ne kaip sąsiuvinį su mikimauzu ar worms'ais ant viršelio, kur viduje parkeriu prirašyta labai daug visokių dejonių kaip man sunku šią krizę iškęsti, tipo, tėvai sucks, baba sucks, mokykla sucks, viešasis transportas sucks... tik gotai yra pasaulio valdovai ir tik jie supranta, ką reiškia juodi kerzai an platformos... dienoraštis man yra pats žmogus, kurį, tarkim, neblogai pažįstu; dar kitaip tariant, toks žmogus man yra rašykinis avataras, kurio nereikia skaityti iš kažkokių lapų, slepiamų po prismaukytu čiužiniu.

štai ir padariau tokį nekaltą intro. visiškai nekaltą; va sėdžiu su alaus butelaičiu ir pyst man šovė mintis, nes pats rašau dienoraštį, padaryti tokį smagų vadinamą performansą (kaip madinga šiais laikais visokias lietuvybes paversti šunybėm, tipo performansas, chujormansas, hepeningas etc.) ir vaizduotės pagalba pasikliovus pabandyti pavaizduoti keletą skirtingų žmonių ir jų santykį su rašomais dienoraščiais.

pirmas pretendentas, tai septyniolikos metų dailus padarėlis pravarde "miške" (nes mėgsta kruštis miške) dienoraščiuose rašo apie ašaras, skausmą, pirmąją meilę ir visą kitą bulshit, kurį galima dar kitaip įvardint kaip blablablabla; ta prasme, kai skaitai, tai toks skaitymas garsiai skambėtų būtent kaip jau minėtas BLABLABLABLABLA... "miške" turi daug draugų ir dar daugiau draugių, bet kai koks nors nepažįstamas, savaime suprantama, daug protingesnis padaras jos paprašo apibūdinti savo draugus, "miške" niekad neranda žodžių ir galiausiai atsako: "nu, draugai, - ką apie juos dar galima pasakyt"; ir tada "miške" akimirkai susimąsto apie pirmąjį kartą, kuris, deja, nebuvo aprašytas dienorašty, nes "miške" į dienoraštį rašo tik apie malonius, pakankamai malonius ir labai malonius dalykus, kurie nutinka jos nykiam gyvenimėly; nes pirmas kartas jai buvo labai nenusisekęs, čia kaip ir visom jaunom panelėm, kurios labai žada, kad į burnytę pokšės sprogimėliai, bet realiai situacijai priartėjus "iš užpakalio", pažadai iškart kažkur dingsta... todėl dažniausiai tokius aikčiojimus įamžina užkoduotam vadinamam lyriniam subjekte ir patalpina į skyrelį "eilės"... taip savotiškai maištauja prisiskaičiusi simon de bouvar "miške" ir kažkurią gražią dieną nusprendžia savo lytinių organų nedepiliuoti ir padaryti kažką panašaus į žodžius, kurių tiksliau apibūdinti turbūt ir nesurasčiau: TURN INTO THE WILD, - šitoks užrašas puikuojasi ant jos plono dvylikos lapų langeliais sąsiuvinio viršelio; o po užrašu - išalkusi panda.

jei mano baba rašytų dienoraštį, nors paskutiniu metu jai su rašymu turbūt būtų chujova (rusiškas raides kartais su lietuviškom maišo), tai tą dienoraštį skaitytų tik koks pranucis arba talentingasis misteris riplis dar kitaip vadinamas šnekorius; baba pavarytų apie bočius bei probočius, apie kunigaikštį de Sabotinni, apie lietuvos miškuose besislapstantį banditą kodiniu vardu "kaimo ežerėlis", kuriam nešdavo lašinius, juodą duoną bei kiaušus iš savo vištidės; istorijos, aišku, nesibaigtų, bet paskutiniai akordai eitų apie "šarvuotį potiomkiną" arba "keturis tankistus ir sabaką". ir štai visi šitie dienoraštiniai pasakojimai būtų palaidoti kartu su ja. ir su tais skaitovais, aišku.

pažįstu tokių žmonių, kurie į dienoraščius prismauko. tokiems asmenims apie trisdešimt su centais... vat rašo rašo, lieja savo širdį lapuose, o prireikus neatidėliotinai situacijai po to tuos lapus panaudoja geriausiems kiaušidžių draugams - spermatozoidams susiburti į krūvą... tokie žmonės turi visas šlapiako prenumeratas nete, periodiškai lankosi rimi bazėse arba maximose ir vaisių skyriuose išsirenka sultingiausius melionus, kuriuose, namie grįžus, išgrežia atitinkamo dydžio skylutę ir ten tvatina savo pitoną iki pamėlynavimo... varganuose dvd store'uose ieško ero filmų. žodžiu, gyvenime visad kažko ieško, tai melionų, tai filmų, tai guminių bobų. o randa chuj paimiosh ką taip. ir dienoraščiai tokių žmonių būna tottaly freaked out.

čia dar galima būtų tęsti ir tęsti, bet man jau kažkaip batkė nusėdo, plius ne kūrinuką, kuris privalo būti įvertintas penkiabalėj žvaigždžių sistemoj rašau, bet anyway, chujovos pabaigos sąžinė neleistų palikti:

o buvo taip... kažkada kai su broliu buvom dar jauni pacukai, nežinojom, ką reiškia seksas, meilė, kruštis, pistis ir visa kita. o bachūriukam kartais labai knieti tokius dalykus sužinoti anksčiau laiko... žinojom, kad tėvas turėjo vokiškų žurnalų su plikom mergom, todėl periodiškai tai vienas ar tai kitas nueidavom į tėvo ofisą ir iš ten nupyzdindavom tuos žurnalus "trumpam susipažinimui". galiausiai kažkokią lemtingą dieną nusprendėm, kad nupyzdinę vieną iš žurnalų, jo atgal tėvui negrąžinsim, nes jam mažiausiai jo reikia, turi motiną ir dar visus kitus žurnalus, tai kad vieno kito pasiges, čia nieko baisaus... aišku, tėvas uoslę gerą turėjo, todėl po kažkiek laiko viską suuodė.

šitas žurnalas mums buvo kaip asmeninis dienoraštis tam tikru momentu atitinkamam amžiaus tarpsny.
po to mes jį užkasėm ar sudeginom, kad nesusektų.

koks viso to moralas? anksčiau dienoraščiai buvo gražūs ir geri, nes ten glūdėjo tik gražios istorijos su tobulom datom ir gražiom tos dienos nutikimų pabaigom. ir jie buvo labiau asmeniniai, niekas jų neskaitydavo, nebent tik išprotėjusi motina, netyčia užtikusi savo jaunąją atžalą besismaukant, todėl labai sunerimusi ir norinti sužinoti, ką jos sūnus galvoja, tiksliau, ar jau kūšys želia, ar prezikų kartu su dienoraščiu po čiužiniu laiko ar dar ne... o dabar kas? tokie žmonės kaip aš arba kaip tu, kuris skaitai šitą varganą pirstelėjimą į kumštuką, sėdi rašykuose.eltė ir periodiškai pildai dienoraščio skiltį, kad visi pamatytų, kaip gražiai sudainavo rihana arba jeimsas bluntas; kaip gražiai dainuoja bardai su savo gaidinom gitarom... žodžiu, visa tai, koks tu super duper achujienas rašyk.lt vartotojas esi, kiek tu daug žinai ir koks mano spalvotas gyvenimas!!! nu ir nachui tyliai nusikeikčiau,

nes kitaip neišeina