paskutinėmis dienomis pasidariau labai jautrus: labai noriu su kuo nors pasikalbėti, niekaip nesugebu pabaigti, sapnuoju tai, ko nelabai norėčiau sapnuoti. žodžiu, kai atsibundu, tai vaikštau tokia veido išraiška, lyg būčiau visą naktį bybį burnoj turėjęs kaip kokį užkandį miego metu, atseit SNACKS! nors apie lytinius organus kalbėti yra negražu, bet kitaip savo būsenos išreikšti nemoku ir kitaip išreikšta būsena būtų visiškai netinkama. šita, - su bybiais burnoj, - geriausio vaizdo ir negalėčiau sugalvoti!... būna ir žiauriau. manęs tai niekas čia per daug ir neskaito, išskyrus kelis nepilnamečius asmenis, anoniminį snobą, mano brolį ir save patį, tad niekam didelės žalos ir nedarau; o tarkim larsas von t. kuria visokius meninius filmus, kur mylima moteris mylimam vyrui daužo su didele malka per byrką, panaudoja žirkles savo vadžainai ir panašiai... labai patiko gamtos vaizdai, jei kas matėt tą filmą, kai stirna bėgdama nuo viljemo defo iššika stirniuką arba kaip vilkas pasislėpęs tarp paparčių užkandžiauja savo žarnomis... čia yra menas ir tokio būtinai reikia, aš esu UŽ. bet klausimas, kokius jausmus sukelia toks menas? čia jaučiu kiekvienam individualiai. man tai būna blogai. ir aš tuo džiaugiuosi. nes žinau, kad larsas von trieras man piso per snukį ir pasakė, - „atsibusk, žmogau, supūsi šiam gyvenime, paskęsi toj pilkoj masėj“ tokie filmai tik duoda daugiau ekstrymo...

žodžiu kas mane neramina paskutiniu metu, tai sapnai. sunku prisiminti, ką sapnuoju, bet tai būna labai nemalonūs dalykai. aš galvoju, kad man yra blogai, jei nesugebu prisiminti savo sapnų, nes tada neturiu apie ką rašyti į dienoraščius. tai tenka kartais pasiklausyti kitų sapnų. kažkurį savaitgalį babulia man pasakojo savo sapną, kuris labai paprastas ir galbūt ką nors reiškiantis, aš ne froidas, ne man spręsti... bet kas mane sužavėjo? tai tas pasakojimo tonas, pasakojimo maniera, kuri pasirodė tokia įtikinama ir tas sapnas toks natūralus: babūlia pabunda nežinomam dideliam mieste ir nežino ką daryti, nes pasijaučia pasimetusi. o aplinkui vien aukšti raudoni namai. ji žvalgosi aplinkui ir galvoja pyzdint namo, nes galiausiai atpažįsta tą fake miestą, kuris yra skaudvilė, nes jai čia pasidaro baisu, bet dėl tų raudonų namų aukščio negali į nieką orientuotis kur reiktų eiti. tai taip ir vaikšto, kol galiausiai suvokia, kad su ja kažkas dar kartu vaikšto, bet šito žmogaus ji negali prisiminti... mane tas sapnas labai sujaudino, pasimečiau, nes susimąsčiau, ir tada pajuokavau, kad gal aš kartu po tą „didmiestį“ vaikščioja?... ji tada rimtai pažiūrėjo į mane ir pasakė, kad „galbūt tu čia ir protingai pasakoji“. ir tada abudu ilgai tylėjom, kol ta tyla užpiso ir pasidarė labai nepatogi. įsijungiau el‘en‘ką numušti įtampą...

žiūrėdamas tv po to galvojau, kam aš tam sapne save pasiūliau kaip kompanjoną, jei tas sapnas mane iš tikro šiek tiek išgąsdino?... babūlia kaskart vis dažniau kartoja, kad dvasna jai ateina. dabar rašydamas suprantu, kad dėl to man paskutinėmis dienomis yra nesmagu; galbūt todėl ir sapnuoju kažką tokio, ko negaliu prisiminti. nes nesinori, kad baba nudvėstų, nes ji tokia gera iš tikro, kad ir kaip blogai apie ją galvočiau. nenoriu, kad mirtų, tada jausčiau tam tikrą kaltės jausmą, nes ji dažnai nori su manim pakalbėti, būna man gera, tik mes tą gerumą jaučiu skirtingai suprantam. už viską norisi babūlės atsiprašyti, bet kad ji kartoja, jog greit gali mirti, mane tas labiausiai ir užknisa, kad galiu nespėti jos atsiprašyti... galbūt ji supras, kad kartais nors ir elgiuosi su ja ne pagal gražiai surežisuotą planą, bet ją visvien myliu.

dabar gaunasi, kad vien tik mirtis mirtis mirtis.
čia tipo po veliena kai guli?
tipo kai ant šventinio stalo padeda tau lėkštę tuščią ir pristumia kėdę?
arba kai kapinėse geria už tave sėdėdami šalia paminklo?...

vakar prisiminiau strujų (senelį) mirusį ir tą dieną, kai važiavom su mama į jo chatą perrengti laidotuvėms, nes mano tėvas, kuriam strujus buvo tėvas, sėdėjo šalia jo pripisęs ir nuskusti nesugebėjo; po to mama apvertė ant kito šono strujelį nurengti, o jis, pasirodo, buvo prisišikęs... galvoju, gal tėvas strujų taip prigąsdino prieš mirtį, kad jis ėmė ir prišiko sau į kelnes?...

tik kitą dieną man labai buvo keista, kai jau ant stalo gulėjo pašarvotas, aš žiūrėjau į jo pamėlynavusį veidą, lupas, skruostus, ir pyst tuo metu nusileido ant jo veido šūdinė musė, vaikščiojo ilgai ilgai, kol į šnervę įlindo. ilgai laukiau ir stovėjau, kol musė pasivaikščios ir išskris atgal, ir galvojau, jau strujui niekas nerūpi, - nei musė šnervėj, nei šūdai kelnėse, nei barzda apžėlusi, kur tėvas taip ir nesugebėjo nuskusti.

broliui labiausiai įstrigo laidotuvėse netikras giminaitis borisas, kurį visi vadina borka. dabar jau nebevadina, nes jo jau irgi nėra. ir įstrigo ne faktas, kad jis sugebėjo atvažiuoti į laidotuves, bet jo ilga koža, kaubojiški batai ir aliejum sutepti plaukai. keistas jis žmogus buvo. turėjo daug vaikų nuo skirtingų žmonų, dažnokai sėdėdavo kalėjime ir turėjo šratą įsisukęs į byrką. bent jau taip pasakojo tėvas. čia turbūt dėl to tiek vaikų ir turėjo, kad jei kas nors jo būtų paklausęs, kokie jų vardai, tai turbūt ties benium ir būtų pastrigęs...

ne esmė,

borka buvo ir jo jau nėra. po kelių metų ar tai kažkas jį nudūrė klaipėdoj stroikėse arba kažkas pakišo iš pažįstamų... bet jis visada išliks mūsų atminty kaip banditas su koža, kaubojiškais batais ir aliejum teptais plaukais...

jei degtų skaudvilė, jis vaikščiotų su koža kaip tikras „renegade“. ir nesudegtu, nes koža juk nedega...

dabar suprantu, ką babulia sapnavo

vakar, užvakar ir šiandien. turbūt ir poryt jausiuos kaip son of a bitch... nežinau, paskutiniu metu krapštau galvą vaikščiodamas iš vieno kampo į kitą ir darydamas visokius svarbius ir nesvarbius darbus, ir mąstau tik apie viena: ar tinkamai aš elgiuosi?

jei mano antrasis „aš“ paklaustų, koks rašytojas yra mėgiamiausias, ilgai negalvojęs atsakyčiau, kad Dostojevskis. galbūt ne kiek mėgiamiausias, nes jį skaityti reikia su bizūnu rankose save lupant kas penkiasdešimt puslapių... kažkodėl skaitydamas D. visad galvoju, kad „nu gerai, aš suprantu, kokia kančia man dabar tave skaityti, bet tu, kalės vaike, mane stebini, kai suprantu, kokia kančia tau buvo parašyti septynis šimtus puslapių rusiškos kirilicos!!!“... jei dabar sėdėtume kokioj kazarmėj su Fiodoru ir kalbėtume apie jo knygas, aš jam nieko nesakyčiau, tik labai nusistebėčiau, - „vot eta daaaaaaa...“

bet Dostojevskis buvo ir jo jau nėra. štai kodėl šiandien su draugais žaisdamas boulingą pagalvojau apie jį... visokios keistos mintys kankino mane: jei žaistų Fiodoras kartu su mumis, ar jo vardas FIODORAS būtų parašytas lietuviškomis raidėmis prie takelio kabančioj lentoj, ir ar jo vardas tilptų į vieną eilutę?; o galbūt jo vardą patogumo dėlei trumpintų kaip Fiodor?; o galbūt tiesiog kompiuteris pats nukąstų jo pusę vardo ir lentoje gautųsi Fiod?... taipogi mane kankino visokios antraeilės, bet ne mažiau svarbios smulkmenos: kokio dydžio kamuolį ridentų taku, nes kiek man žinoma, Dostojevskis buvo vienas iš smulkesnių vyrukų (uahahaha, kai pagalvoju, kokia likimo ironija, kai jo tekstai tokio kalibro, o jis pats prieš juos atrodo kaip kolibris); ar mokėtų užsukti, ar tiesiog paleistų paprastai; ar užsisakytų alaus?... bet greit tokios mintys iš mano galvos išrūko, kai prisiminiau, kad jis buvo didis geimeris, tik ne kompiuterinių žaidimų, o azartinių, tokių kaip ruletė (bybį arba palka garantuoju, kad mokėtų pakortuoti) mylėtojas, ir supratau, kad jo tas nedomintų...

tai dabar pakilo turbūt ne tik man, bet ir tiems, kurie skaito šitą varganą dienoraštį, klausimas: pričiom čia tas Dostojevskis? Juk jis nesilanko rašykuose, nėra dėl ko prie jo pisinėtis ir panašiai?... ir pagalvojęs, suprantu, kad atsakymo galiu taip ir neišstenėti, kad ir kaip besistengčiau, nors pabandyti verta... žodžiu:

tai buvo eilinis savaitgalis, kai lankiausi pas tėvus. paskutinis, tai nereiškia, kad daugiau ten nesilankysiu, tiesiog paskutinis, kad suvoktumėt esmę, kad graudžiau skambėtų. savaime suprantama, toks protingas pacanas kaip aš, būtinai į kelionę įsimeta kokią nors vieną kitą knygą, kurią bando perskaityti per savaitgalį (nėra dar taip buvę), paskaitinėti savaitgaliais (būna taip tik kartais), pavartyti savaitgaliais (būna retkarčiais, jei sugalvoju išsikrauti šmutkes iš tašės; kartais būna, kad neišsikraunu), ir, paturėti rankoj ir po to padėti atgal į tašę, - va čia būna dažniausiai pasitaikantis variantas... taigi patikėsit tuo ar nelabai, bet kaip tik tą savaitgalį pas mane tašėj tupėjo Dostojevskis storas. pasiėmiau šiaip su savim, visiškai be vilties, kad aš jį dar kada skaitysiu. o kaip tyčia pasitaikė labai gūdus vakaras, kai sėdėjau ant vaistų, nes niekad užmigti tinkamai negaliu, išsibalansavo mano ritmas, arba mergos trūksta kaip reikiant, kuri prajodinėtų mane, čia tarp kitko garsiai mąstau, ir skaičiau D... skaitymas vyko toks pusiau žiovaujant, ne iš miego stokos, bet šiaip iš to skaitymo turbūt... perskaitęs gal 50 puslapių (kaip nekeista, be bizūno), sugalvojau, kad man darosi labai liūdna, todėl nuėjau tyliai pasmaukyti į savo vaikystės kambarėlį. sakysit, kad aš čia per daug pasakoju ir tai yra mano labai asmeniniai intymus reikalai?... bet aš čia stengiuosi kaip bridžitos džouns dienoraštį rašyti, tad susitaikykit su tuo, jei kam ir nepatiks. juk čia nėra ko slėpti, kad kartais delnas ilgisi „pitono“, o mano „pitonas“ ilgisi šilto jaukaus suprakaitavusio delno...

bet ir pasismaukymas manęs nė kiek nepralinksmino, nes pasirodo, aš darausi labai kažkokia gotiška asmenybė, kur viskas pochui, pasaulis tegul dega, grojant ramštainams ar him‘ams; paskutiniu metu mane tai neramina, gal aš čia bandau augti arba bręsti? nors man ne šešiolika, gink dieve.

...buvo aštuonos dvidešimt penkios, dar pažiūrėjau į laikrodį, kai kitą vakarą atėjo į virtuvę motina ir paklausė, ar nenorėčiau su ja „pasikavinti“? aš šiaip mažai bendrauju su ja, tiksliau, bendrauju pakankamai, tik nelabai kalba vyniojasi. abudu stengiamės, lyg labai vaikų norėtume turėti, nes kažkuris iš mūsų nevaisingas, bet nelabai kas gaunasi... šita proga, pagalvojau, bus kaip tik tinkama labiau mamai papasakoti apie save ką nors, jei užklaus ar kažką panašaus... žodžiu, mūsų pokalbis buvo labai netgi vaisingas. ji manęs paklausė kaip sekasi su E., aš atsakiau, kad nelabai dar suprantu, bet turbūt gerai; po to dar kelis nereikšmingus klausimus... tada aš jai pradėjau švelniai pisti protą dėl mūsų mylimos babūlichkos. labai pykau, kad motina jai nepagarbą rodo ir jaučiasi kažkoks šaltumas ir neapykanta, nors mano motina jai dukra. „už ką taip nekenti jos?“, tada pamenu paklausiau. o ji neturėjo ką atsakyti, nes taip gavosi, kad aš ją prigavau ir prigąsdinau, kad pati pagalvotų, kas bus, kai ji sulauks tokio amžiaus kaip babulia ir aš taip su ja pradėsiu elgtis?...

kitą dieną motina babuliai nupirko šokoladą, bandelių, išvirė arbatos, padarė paėsti, žodžiu, buvo kaip štikis ledinė... supratau, kad motinai šitie mano žodžiai gerai piso į galvą kaip amūro strėlės valentino dieną. bet iškart tą patį vakarą ir nusivyliau, kai:

su motina įtemptai žaidėm šaškėm. aš pralaiminėjau, man tada nesisekė galvoti galva, rodos, vien galvute žaidžiau, - „pitonas“ už mane galvojo, uahahha... o mūsų žaidimą stebėjo babulia ir pradėjo patarinėti man jaunam anūkui kaip žaisti prieš savo mamą. nu aišku, tie patarimai labai pagelbėjo, ir gavosi taip, kad motina pradėjo pralaiminėti... tada pasipylė žodžių kruša iš motinos burnos, kadangi ji labai supyko dėl šitokios padėties.

ir dabar galvoju, ar ji keikė babulia, savo vienintelę ir nepakartojamą motiną dėl to, kad jai nesiseka žaisti prieš mane, ar dėl to, kad šį žaidimą stebėjo babulia ir visaip man patarinėjo, tartum norėdama pažeminti savo dukrą, t.y., - mano motiną?... ir iškart prisiminiau vietą iš Dostojevskio „nusikaltimo ir bausmės“, kaip raskolinkovas biškelį įpisęs degtinės ėjo iš karčemos bybis žino kur, ir sugalvojo parkristi kur po krūmu ir saldžiai pamiegoti, nes pasijautė truputėlį girtas nuo stopkelės. o užmigęs susapnavo labai įspūdingą sapną, apie kurį ir pagalvojau tuo momentu, kai motina pradėjo keikti ir šaukti ant babulės dėl tų patarinėjimų kaip žaisti. sapnas toks paprastas, bet man taip už pautų griebė, žodžiu, raskolinovas sapnavo kaip su tėvu pyzdukas būdamas ėjo į bažnyčią pro tokią karčemą ir pamatė ten smaigančius bičiukus. tarp tų bičiukų buvo toks labai kietas bichiukas mikolka vardu, kuris turėjo labai seną kumelę. tai tie pripisę bičiukai sugalvojo, kad visi sulips į karietą, pasiėmę po botagą ir lieps tai kumelei juos tempti taip, kad ji ristute eitų, zovada kaip sakant. nu ir ką, kumelė biški aišku ne formoj, bybis jaiten gaunasi, piestu eina, o mikolka kad pisa ją rykštėmis, kad pisa iš visos smarvės... žodžiu, kumelė taip ir nepatempia, nors labai stengiasi, o mikolka dar išlipęs dabavkės duoda, nes jau tuo momentu nusprendžia, kad arklį užmuš, jam buvo pochui, jis ant tiek buvo dėjęs, kad sunku man dabar tą būseną aprašyti, čia tik Dostojevskis taip gali... ir tada akimirkai susimąsčiau, kad mano mylimiausia babulia yra kaip ta kumelė, o mano motina yra kaip mikolka, ir jei turėtų rykštę po ranka, turbūt irgi užmuštų iš tos neapykantos.

ar motina tinkamai pasielgtų?...

ir viskas tik dėl šaškių lentos.

pastebėjau, kad paskutiniu metu labai išgudrėjau. gal ne kiek „protiškai“, o „idiotiškai“. nes mane veža visokie idiotiški užsiėmimai, idiotiškos idėjos... kartais mane aplanko idiotiškos mintys. tada elgiuosi kaip paskutinis idiotas, nors niekas kažkodėl nedrįsta garsiai to pareikšti. gyvenu vienas ir man yra gerai, todėl daug ką galiu sau leisti.

viena naujesnių mano idėjų, kurią įsigudrinau sau leisti kiekvieną dieną, rytą ir vakarą, tai ne į tualetą eiti šlapintis, o į kriauklę vonioj myžti. ir aš iškart užbėgu už akių, turėdamas tai mano idėjai labai svarių argumentų: o ką daryti vargšui žmogeliui, kai jo bute tualetas ir vonia, - atskiros patalpos? būna, kad pas žmones viskas vienu kartu suplakta, žodžiu, tu šiki, o boba maudosi, tuo pačiu kalbiesi apie vaikus, apie darbą... po to gali parodyti savo širdies damai kokį didelį storą šūdą iššikai, nes galbūt jūs toje srityje jau keletą mėnesių lenktyniaujat? kiekviena pora turi savo „žaidimų“. bet aš ne apie tokio tipo argumentus... damos, kuri godžiai žiūrėtų į mano šūdą, o po to jį garsiai girtų draugų tarpe prie vyno taurės, deja, neturiu. ir vonia  su shikinyku pas mane atskirai, todėl labai užkinsa kiekvienąkart nuleidus garą, eiti į vonią plautis rankas. o jas nusiplauti tai reikia, nes nusimyžęs dažniausia bėgu iki šaldytuvo ir atidaręs klausinėju, - šaldikėli šaldikėli, kas pasaulyje storiausias?.. ir jis tyli, nieko nesako. tik pasiimu varškės kokios jei būna arba kulšelių ir bėgu atgal prie savo geriausio draugo kompo. kartą klava (kompo geriausia draugė) yra su manim kalbėjusi, kai po gero meet‘o su draugais rūkėm kas legaliai ir kas nelegaliai eina šiom dienom; buvau nustebęs ganėtinai, kai po kasdienio nusimyžimo į kriauklę, nubėgau prie šaldytuvo, išsitraukiau kulšelę šaltą šaltą, kurią reikėjo šildytis, bet kažkodėl nesugebėjau pasišildyti; čiupau į rankas ir be lėkštės nubėgau prie kompo... po 15 min. maždaug klava į mane pradėjo piktai žiūrėti, nes pajautė, kad taukinais pirštais ją maigau ir tartum pasakė (girdėjau balsą): asile, dar su kaulu pradėk mano mygtukus maigyti, tai išvis bus zjbys!!!... nuo tos akimirkos gerbiu savo klavą, ji tartum mane pagydė...

ir dabar norėčiau sėdėti: vienoj rankoj su kulšele, kitoj, - su pele. ir linksmai naršyti po rašyk.lt čia zebiškai rimuojasi, net pats nepastebėjau... jei šalia manęs stovėtų kulšelių armija, tai jos tikrai paplotų savo kojukais viena į kitą... bet dabar sėdžiu be kulšelės, bet nusišikęs ir nusimyžęs, (visgi turėjau eiti ir į wc, ir į vonią) ir galvoju, kad nėra nieko linksmesnio pasaulyje, kaip naršyti po debilishkus forumus rašyk.lt erdvėj! kodėl aš juos vadinu debilishkais? nes patys vartotojai juos tokius padaro, užvesdami kokią nors arba iki kaulų smegenų užpist baigiančią temą, arba kažką naujo, kaip šį kartą, -  apie dalyką, kurio neišmano ir nesupranta. labai godžiai sekiau diskusiją apie knygos išleidimą, štai ji, ir po to ilgai ilgai, dar labai labai ilgai juokiausi ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl ta mergaitė su degtukais sugalvojo išleisti savo knygutę?... čia gaunasi vos ne „nuoru, ir viskas!“. nu mes visi daug ko norim, bet gal pirma pasidomėkim bent truputį kas ir kaip, ta prasme, bendram supratimui, kad nebūtum visiškas rytardas, ir svarbiausia, kad niekas tavęs negaidintų, kaip šį kartą aš tai darau, kokiuose nors svetimuose dienoraščiuose. čyzis... kažkada ne per seniausiai, gal prieš kelis metus pas mus koledže buvo panašus juoko ir pašaipų vertas incidentas, nes leidyba pats mokiausi ir vis dar mokausi. buvo praktikos gynimas, su labai rimta komisija priešaky ir visiškai nerimtais studentais užnugary; daugelis į gynimą atėjo pasijuokti ar šiaip smagiai praleisti laiką. ir pasakysiu, tiems, kas tą dieną ėjo su tokia mintim, apie kurią kątik paminėjau, tai jiems labai nuskilo, nes kaip sakoma, „pagaliau išaušo diena“ ar kažkas panašaus kaip į „ir mūsų gatvėj kada nors bus šventė“... tai čia ta šventė buvo ne tik visiems studentams, bet ir pačiai komisijai, kurią sudarė rimti šios srities specialistai...

grupė buvo skiriama į du pogrupius: technologai, pasirinkę technologo specializaciją ir maketuotojai, pasirinkę maketavimą, dizainą, žodžiu, visus priešspaudybinius pasicackinimus. visi atėję po vasaros, nes per ją reikėjo atlikti praktiką ar tai spaustuvėj, ar tai  redakcijoj/reklamos agentūroj čia jau pagal specializaciją, linksmai sėdėjo ir laukė savo gynimo eilės. ėjom kaip viščiukai pagal sąrašą. man tada pamenu sekėsi visai neblogai. dar klausė, ar gavau iš savo spaustuvės rekomendacijų, bet tai aš tik tylėjau subinę įraukęs, nes iš tikro ten beveik nieko neveikiau, kaip tik prarūkiau vieną po kito winstono pakelius. kai dabar pagalvoju, už tuos pinigus galėčiau man roland'ą ar heidelberg'ą iš padivono įkirst... bet ne apie tai, jau čia sentimentaliai nukrypiau uahahahaa. nu ir pagaliau atėjo laikas gintis tokiai panelei, neminėsiu jos vardo, iš radviliškio. ji ten gyvena, todėl praktiką atliko ten. nu ok, visi sėdim laimingi, komisija jau žiovauja ir laukiam, kas bus toliau. o praktiką pasirodo ji atliko ne spaustuvėj ar redakcijoj, nes ji buvo maketuotoja, o radviliškio viešojoj bibliotekoj uahahahaha, nu tada aš aišku pirmas pradėjau biški garsėjančiai žvengti, komisija žvalgytis kas čia darosi aplinkui ir kuriam čia lochui taip jau juokinga? žodžiu, pralinksmėjo ir komisija biškutį, bet neilgam... nes kai paklausė, kokius darbus atlikai per vasarą dirbdama ten, nu tipo, kokius leidinius sumaketavai ir pan., tai ji ištraukė tokį labai suvytusį vos ne pelėsiais ir kerpėm baigiantį užsiraukti lankstinuką ir pakišo komisijai po nosim, kuri ilgai nesismaukydama iškart paklausė, neva, kaip tu sumaketavai TOKĮ lankstinuką, kokias programas naudojai, ar galėtum detaliai papasakoti, tai ji taip drąsiai kvailom bei gailiom karvės akim žiūrėdama leptelėjo, kad atsidarė wordą du tūkstantis trečių metų ir sumaketavo va TOKĮ lankstinuką!!!... nu krc, būtumėt matę visų reakcijas, komisija pašiurpo, studentai pradėjo bliauti iš to juoko, vos ne šikti į batą iš to didelio enjoy‘aus visi raudonom mordom sėdėdami.

nu tai koks šios istorijos moralas ir kokia siužeto atomazga?... atomazga galėjo netgi ir liūdnai baigtis, - komisija buvo tiek pasipiktinusi, kad žadėjo šitą panelę iš radviliškio išmesti apskritai iš koledžo. mažai trūko, bet neišmetė, paaiškino, kad mes humaniški, bet ne tokie durni kaip kai kas, uahahahahaha dėl šitos vietos labai žvengiau... taigi mielieji prozininkai, apsiseiliavusių eiliukų rašytojai, kaip varga sakė tame forume, kumyros jūs mūsų, nekiškit byrkos, kur nemokat kišti ir wordu nesiūlykit korektūros atlikinėti.

nu čius, tai tiek.

nežinau, paskutiniu metu visi mane drąsiai gali vadinti rytardu. ir aš tai pats pripažįstu, kad ir kaip sunku būtų. topteli vis kvailos idėjos į galvą ir jaučiu, kad ne aš vienas, o mes kartu prie kažko labai po truputėlį artėjam. „mes“ - tai tu pats puikiai žinai, apie ką kalbu. tartum suktumėm ratais aplink kalną, už kurios yra mūsų išsvajota šūdų jūra (oj, kaip banalu!), ir mes tai žinom, tiksliau, nujaučiam, kad tuoj tuoj greit mes tai išvysim, tačiau ir toliau važinėjam ratais ir klausomės jos ošimo, nes tai veža. nes tai yra paslaptis, kurią atskleidus, po to jau tampa neįdomu. todėl gaunasi, - amžinas jūdėjimas ratu. žodžiai vos ne kaip iš dainos ar knygos pavogti.

logiškiausias klausimas būtų toks: ką aš veikiu čia ketvirtą h ryto, atsisėdęs prie meiliai šiuru šiuru veiksmą atliekančios klavos?... atsakymas nebus toks paprastas, todėl esu nusiteikęs paaukoti dar keletą pastraipų visam tam reikalui išsmaukyti. ir puikiai žinau, jei tos pastraipos nieko taip ir nepasakys, aš nė kiek nenusiminsiu, o ramia galva ant akių užsidėjęs bobišką raištį ramiai eisiu atgal į lovą ir bandysiu laukti ryto. nes tai bus bandymas, tai bus paslaptis, apie kurią jau aukščiau viena pastraipa kalbėjau... įsivaizduok, paslaptį atskleidus, įvyks momentas, kai visi romėnai nuleidžia nykščius ir pasitaisę savo skudurus, stojasi eiti lauk iš supisto mauzoliejaus (net nežinau kaip tiksliai rašosi); momentas, kai gladiatorius, pribaigęs savo oponentą, akimirkai susimąstys, ar bus tokių lochų dar ir rytoj, ar man lemta bus gyventi?; momentas, kai tigras, netikėtai įleistas į areną, staiga apsilaižys ir garsiai suriaumos, leisdamas mums visiems suprasti, kad jo skrandis šiandien tikrai nebus tuščias, jis valgys visų pirma koją, po to vieną kurią nors ranką... galvą pasiliks desertui... tiksliau, aš to momento jau sulaukiau, parašęs nepilnai dvi pastraipas, ir tas momentas man liepia atgal pyzdinti į lovą ir nedaryti daugiau tokių kvailysčių, bet „ką pradėjau, visada stengiuosi užbaigti“, - atsakau tam momentui ir laukiu, kol į galvą pasibels trečioji, tikiuos, nepaskutinioji, pastraipa.

... sapnavau, kad esu kažkur. visa chuinia prasidėjo šiąnakt nuo to. nežinau, gal tai buvo galapagai, tiksliai negaliu pasakyti. apie juos irgi nieko nežinau, tik tiek, kiek esu skaitęs iš voneguto „galapagų“. mes atplaukėm vienu ir tuo pačiu laivu. buvau ne vienas, todėl ir sakau, kad „mes“. tik po to kiek vėliau supratau, kad mes buvom vienos ir tos pačios rūšies, todėl daugintis visiškai nebandėm, kaip tai aprašoma vonegutiškuose galapaguose. mes čia atplaukėm kažkokiais kitokiais reikalais. ir jei mes tikrai atplaukėm laivu, tada drąsiai sakyčiau, kad ATPLAUKĖM laivu, bet dabar man tik taip atrodo, kad atplaukėm. ir mūsų tikslai buvo kitokie, aš norėjau išvysti kažką ypatingo, pats nežinojau, stovėjau, tarkim, ant denio kaip koks junga susišikęs, ir norėjau išvysti kažką ypatingo. tada pasirodei tu. nes mes turėjom savo vaidmenis: aš norėjau pamatyti, o tu turėjai man parodyti... iš pradžių nesupratau, kad tai tu buvai, nes pradinė tavo forma buvo kaip labai ryškiai šviečiančio šviesos blyksnio srautas, nu toks, kuris tik trumpam, galbūt net akimirkai labai ryškiai švysteli, o po to jo energija nuslūgsta; bet šitą atvejį man yra sunku aiškinti ir aprašyti, kadangi tai ir buvo tartum vos akimirkai švystelėjęs žiburys, o ta akimirka galbūt tęsėsi taip ilgai, kad laiko matu perėjo į valandinį laiką, kurį man yra lengviau apibrėžti ir pateikti... kai pradėjau sapnuoti, spėju, kad buvo po dviejų nakties. kai sapnas baigėsi, buvo apie ketvirta valanda ryto, nes iškart pakilau ir pažvelgiau į laikrodį (žodžiu, toks reikalas, kad prašvietei apie porą valandų)... kuo daugiau tu su manim kalbėjai, tuo labiau ryškėjo tavo šviesa. norėjai kažkur nusitempti mane ir parodyti, bet aš nesupratau kur ir kam. tik kartojau, kad pasenai vieneriais metais, o tu atsakydavai, kad norintis mane prisivyti. tada kiekvienąkart labai susigraudindavau, bet vis toliau žiūrėjau į tave, - tą keistą šviesos blyksnį, nors karts nuo karto tai daryti buvo vis sudėtingiau... pasirodo, mes kartojom vis tą patį, kad pasenai vieneriais metais, o tu, - kad norintis prisivyti. ir kuo daugiau kartojom, tuo labiau man liejosi ašaros. tada ir pagavau, dėl ko į tave, neaiškiai šviečiantį žiburį, man taip yra sunku žiūrėti, nes vaizdas po truputėlį liejosi, tavo šviesa vis prigesdavo...

ir tada sulaukiau akimirkos, kai tokie gaidiški sapnai, rodos, nepastebi, bet persikelia į realybę. atrodo, pabudęs mačiau tave jau ne galapaguose ant denio, o savo kambary; stovėjai prie sienos ir šviesos pavidalu artėjai link durų, aš tave lydėjau akimis, o tu galiausiai išlindai pro durų akutę, išbuvęs mano chatoj porą valandų.

norėjau sapne tave pasveikinti su gimtadieniu, bet mes tik apie vieną ir tą patį malėm kaip skudurinės radijos. dabar galvoju,

ar atėjai netgi į sapnus, nes man esi svarbus, ar atėjai tam, nes nujauti, kad kitaip jau ir nesusitiksim?...

šitai mane gąsdina

Jei manęs kas paklaustų, kodėl dangus yra mėlynas, saulė, neva, geltona, ir žolė kodėl žalia, tai atsakyčiau, kad ne to žmoguas klausiat ir ne čia pataikėt su tokiais debilishkais klausimais. Šiandien buvo toks žostkas prikolas, kad vėl turėjau jaustis nelyg saliamonas didis išminčius, kuris viską žino, viską mato, viską girdi ir dar vandeniu moka vaikščioti.

Visą dieną sėdėjau prie kompo, nes turėjau savų darbų, kuriuos reikėjo pabaigti, nes jau degė. Atsikėliau vėl kaip visad per vėlai, nes naktį ilgai smaukiausi su darbais ir ne tik, vis nenorėjau eiti miegoti. Nežinau, kartais pagalvoju, kad kažkokia velnio ranka man po pautais grabinėja ir tyliai šnabžda, kad dar neičiau miegoti, o užsiimčiau visokiom chuinia muinia. Tai jau kelinta diena taip ir vyksta. Esu pas tėvus. O ir tėvai geri satanistai, rytą pakilę stengiasi savo viską žinančio, viską išmanačio sūnaus neprižadinti, kad tik tyliau, bet, aišku, ne visada taip pavyksta, nors ir labai stengiasi. Kartais pagalvoju, kad toks geras esu, kad dieve padėk. Jei grįžęs į tėvų namus susisukčiau kasiaką, tai mama jaučiu atėjusi sakytų, ar mes tau nemaišom, gal peleninę atnešti, kad turėtum kur kratyti, ar popierėlių, filtriukų netrūksta?... Dažnai įsivaizduoju tokią sceną: ateina pas mane drauga Karolis, su kuriuo paskutiniu metu artimai bendrauju (susitinkam dažnai, pakalbam apie mano ir jo bėdas, išgeriam alaus, šiaip parūkom), pasileidžiam kokį filmą per kompą ir ramiai sau sėdim bei gurkšnojam alutį. Už penkiolikos minučių jo ranka pradeda glostyti mano kelėnus, aš jam nieko neatsakau, nes gal man tai patinka. Sėdim kaip du pydermazai ir apsimetam, kad čia tipo viskas gerai. Dar už penkiolikos min. jo ranka atsiduria mano kelnėse ir mes sėdim, bučiuojamės aistringai, o filmas po to lieka kaip foninis garsas, kuris užgožia visus čepsėjimus... Galiausia ateina motina, praskleidžia užuolaidas ir pamato mus abu besilaižančius. Ji, aišku, nieko nesako, reaguoja visiškai ramiai, nes, neva, jos sūnus vyriausias yra saliamonas visų galų meistras bei išminčius ir netikėtai pasiūlo vazelino. Aš jai atkertu, kad šūdas tas vazelinas, čia tik savo laikais galėjai jį naudoti ir paprašau, kad tėvo pasidomėtų, ar jis turi vazelino. Mama meiliai nusišypso ir paklausia, ar mes ne išalkę ir nueina šalin, atseit, jei ką, ty tolko mne svysny. Galvoju, ot koks neapsakomas gerumas, kai suaugau ir tapau real man... kažkoks durnai perdėtas respectas atsirado. Dėl to tokie vaizdai lenda į galvą. Nors aš jiems už tai dėkingas, vertinu.

Buvo nuotykis juokingas, kai dar buvau visai mažas. Netoli mūsų namo statė daugiabūtį, prie kurio mūsų chebra dažnai eidavo pažaisti. Nu ir buvo vasara, dar plaukų ant galvos vos kelis teturėjau, nes mama vasarai atėjus sodindavo ant kėdės, apgobdavo staltiese kaip kokį betmeną mano glezną dar nesubrendusį kūną ir skusdavo mašynka mano galvą kaip kokį ožį pirmu numeriu. Aš tada džiaugdavausi, kad nauja prečioska man pareina ir bučiuodavau mamai į skruostus už tai, kad nukirpo ir kurį laiką nepuls manęs blusos... Stroikėse mūsų žaidimo vieta būdavo ne smėlio dėžė, o didelė kvadratinė bačka, pilna smalos. Tai vieną kartą prisižaidžiau, kad gavosi taip, jog įkritau į tą bačką taip visai ničaina ir visas išlipau juodas kaip betmenas, nx. Tada pamenu buvo kaitri vasara, buvau užsidėjęs tik aptemptus jūreiviškus shortus, visai kaip iš city of god vaikai, kurie begioja rio de žaneiro gatvėmis su pūškėm didžiausiom , nors snargliai dar nenudžiūvę ir pyzdina kates, po to pereina į kitą level'į, - jau ant žmonių... Nu ir ką, įkritau į tą smalos kubilą, išlipau kažkaip aš iš jo ir pradėjau verkti garsiai, nes nežinojau, ką daryti. Nes ką daugiau gali daryti mažas vaikas, kai jis netyčiom primeta, jog pakliuvo į didelę bėdą? aišku, px, ta smala, jaučiausi tada kažkaip kitaip, ne kaip žmogus (kaip betmenas, chuj paimiosh?), ir pirma mintis buvo, - ką pasakys motina, kai grįšiu namo?... Bandžiau valytis, bet tadien buvo tokia kaitra, kad ta smala gražiai tirpo ant mano kūno. Tada sugalvojau, kad geriausias variantas būtų, jei bėgčiau garsiai bliaudamas namo, gal ne taip mama mane luptų. Tai taip ir padariau. Bėgu per laukus gerklę paleidęs, matau kaip motina išeina ant laiptų, dar tada visai jauna buvo, cheminis sudėtas kaip pudelis grakšti, visa graži, skruostai raudoni, bet labai pikta. Bandau dar garsiau verkti ir primesti vargšą sūnų, kad atseit dar labiau manęs gailėkit, bet kur tau, tais laikais dar mūsų motina buvo pakankamai gudri ir suprato visas mano apgaules...

Paskutinis vaizdas, įstrigęs galvon: stoviu ant lieptelio prie kūdros, kuri buvo ir liko šalia namo, visiškai nuogas, plika byrka, ir toliau garsiai garsiai verkiu, o motina su saliarka plauna mano pautus ir kiekvienąkart kartoja, kad jei dar šauksiu, pati įmes į tą kubilą.

Kaip buvau durnas, toks ir esu. Motina visąlaik stengėsi, kad būčiau protingas, gražiai nuaugęs pacanas, kad nieko man ir mano broliui netrūktų, bet šito daugelį metų nesupratau... Ir dabar, kai išgeria, ateina pas mane kalbėtis, labai agresyvi metams bėgant pasidarė. Ir dabar suprantu, jog tik dėl to, kad mes ją taip netinkamai išauklėjom.

Nors tėvai auklėja vaikus, bet čia jau kita istorija,

ne mūsų

siandien miegojau iki puses dvieju. po to motina pradejo valyti saldytuva labai garsiai, katinas zaide su ledukais, ir supratau, kad cia motina duoda zenkla atseit kelkis, kiek gali ten smirdeti toj lovoj. po to kai pabudes ejau i wc, mama kambari mane uzkalbino ir uzmete toki prikola, kad nu tai jau turbut as tave prizadinau, o taip stengiausi tyliai. nunu galvoju, pirma mintis buvo kuo greiciau nusimyzti.

musu babulichka jau antra diena kankinasi prie siuvimo masinos. jei dabar kas leistu man nufilmuoti reklama spraito gerimui ir tos reklamos pagrindine mintis butu: troskulys yra viskas, tai babulicka sudalyvautu gerai toj reklamoj savo nepasotinamu gobsumu ir noru tureti visko daug daug. buvau ant bajerio pajuokaves, kad gal cia kiauliu gripas taip neigiamai veikia, bet ji to nesuprato. nieko nepadarysi, senas zmogus, o bando tamsoj siuvimo masina isijungti, i adata siula isiverti. siandien atejusi sako, kad jau pasijungiau ir viskas veikia. as bandziau apsimesti, kad negirdziu, bet ji priejo prie katino, pasilenke letai letai ir pradejo ji myluoti, atseit jei tu i mano pasakyma demesio nekreipi, tai i katina, kad myluoju, tai sureaguosi, nes dabar kaip aukojuos. nu aisku ji cia gerai suzaide, taip ir turejo buti. po to liepe nueiti giros nupirkti. simta kartu galvojom, ar man eiti ar jai su dviraciu vaziuoti, atseit prasimankstins. ilgai galvojom. jau po to nusibodo net galvoti.

o tevas tuo tarpu tvarkesi garaze. rado mano sena mokyklos pazymejima, kai buvau dar trylikos metu ir dave mamai, kad parnestu ir man parodytu. tai zinoma padejo ant vaizdo mano kambary. mamai tipo as grazus, del to ir parnese i kambari man parodyti, tipo koks buvau, o db koks esu, bet cia nutylejo jauciu. po to aisku prisigere ant vakaro, iki pietu dar protingai kalbejo, nupirkau banana mamai, babulichkai irgi. kai padaviau, po to pagalvojau, kad ne taip galejo suprasti, bet px. babulichka nezinau kur pasidejo, gal ant nakties taupo, o mama tai susimale ir kokteili pasidare, bet jau cia isgerus sumaste kokteili pasidaryti, nes pamate kaip per tv m.i.a daro kazkoki kokteili, tai mama musu kaip zvaigzde norejo irgi pasidaryti toki kokteili ir pasijusti zvaigzde.

dabar mama kas pusvalandi atbega ir kisa ta kokteili man. irgi nori, kad buciau zvaigzde. tevas saldumynu nemegsta, tai tevui niekas ir nesiulo. jis jau buvusi zvaigzde. garsi elektrenu zvaigzde. taip kalba mama kartais kai supyksta ant jo. dbr tevas yra prigesusi zvaigzde ir gyvena kaime, nenori viesumos, as ji puikiai suprantu.

galvoju, jei mama butu koks nors bachuriukas, tai as ja iskirsciau uz ta pazymejima. visu pirma tai teva, kad surado ir istrauke is garazo i dienos sviesa. nes tokius dalykus reikia deginti,

po to jautiesi nuogas

Visi žino, apie ką eina kalba.
Geriausi kojų masažuotojai yra katinai arba katės, koks skirtumas. Masažo principas: atsigulti kur nors ant kojų ir visą naktį ten išgulėti.
Masažo esmė: bemiegė naktis masažuotojui, kojos visvien nesveikos ir taip.

Turiu dar mažą katiną, kuris auga kaip ant mielių ir su juo bendrauju kiekvieną dieną, kai atrodo, jog jis mane kalbina, nes neturiu daugiau su kuo kalbėtis. Kaimynai iš žemesnio aukšto su manim bendrauti nenori, nes katinas, kurio vardas, beje, Makas, nors dažniausiai į jį kreipiuosi "Maki!", kažkada žaidė su pelenine ir padarė stebuklą, kad visos nuorūkos atsidurtų kaimynų balkone. Privalumas buvo tik tas, kad nereikėjo kratyti peleninės. Po to buvo žaidimai su žemėmis gėlėms, dar su buteliais ir su kojinėm. Bet čia labai ilgos istorijos.

Brolis katiną vadina "Koviniu katinu", nes ant tokio katino dažniausiai yra tik šaukiama. Netgi tada, kai jis ruošiasi daryti "kojų masažą". Todėl susimasčiau: kas yra Makio tėvas ir kas jis toks?

Ir supratau, kad visgi aš esu Makio tėvas, o kas daugiau? Ir Makis gerai žino, kad geriausias ir mylimiausias jo dėdis yra mano brolis, nes ir jis kaip antras tėvas jam, mes kaip du tėvai pyderastai, tik kad atskirai gyvenam, nes Džonis jį iš dalies kaip ir maitina, nes tik jis iš mūsų šiuo metu yra dirbantis ir uždirbantis tėvas.

Tartum du čipendeilai.

...Dabar Makiui daviau sūrio, bet jis nevalgė, sakau, Maki, JOB TVAJŪ MAT!!! Ir iškart susimąsčiau apie tą žodį... Tik po akimirkos, lyg kažką labai svarbaus supratęs, aš pradėjau rimtai žiūrėt į Makio blizgančias akis, o Makis į manasias labai pavargusias. Ir aš jo paklausiau: Maki, kuris JOB TVAJŪ MAT?!

Bet jis nieko neatsakė.

Bet aš gerai žinau viena: kad mes nors ir esam Makio tėvai, Princesikės (Makio surogatinė motina, labai pisli katė) tikrai nepisom!

Mes puikiai suprantam, kad mokinukai neskaito nei Radzevičiaus nei kokio nors Bybevičiaus, todėl rugsėjo pirmosios proga sugalvojom praplėsti mokinukų literatūros knygelių lentynėlę ir padaryti jiems mažytę šventę.

Su rugsėjo 1 - ąją, jus, brangieji!