Šaškės, Motina ir Dostojevskis

vakar, užvakar ir šiandien. turbūt ir poryt jausiuos kaip son of a bitch... nežinau, paskutiniu metu krapštau galvą vaikščiodamas iš vieno kampo į kitą ir darydamas visokius svarbius ir nesvarbius darbus, ir mąstau tik apie viena: ar tinkamai aš elgiuosi?

jei mano antrasis „aš“ paklaustų, koks rašytojas yra mėgiamiausias, ilgai negalvojęs atsakyčiau, kad Dostojevskis. galbūt ne kiek mėgiamiausias, nes jį skaityti reikia su bizūnu rankose save lupant kas penkiasdešimt puslapių... kažkodėl skaitydamas D. visad galvoju, kad „nu gerai, aš suprantu, kokia kančia man dabar tave skaityti, bet tu, kalės vaike, mane stebini, kai suprantu, kokia kančia tau buvo parašyti septynis šimtus puslapių rusiškos kirilicos!!!“... jei dabar sėdėtume kokioj kazarmėj su Fiodoru ir kalbėtume apie jo knygas, aš jam nieko nesakyčiau, tik labai nusistebėčiau, - „vot eta daaaaaaa...“

bet Dostojevskis buvo ir jo jau nėra. štai kodėl šiandien su draugais žaisdamas boulingą pagalvojau apie jį... visokios keistos mintys kankino mane: jei žaistų Fiodoras kartu su mumis, ar jo vardas FIODORAS būtų parašytas lietuviškomis raidėmis prie takelio kabančioj lentoj, ir ar jo vardas tilptų į vieną eilutę?; o galbūt jo vardą patogumo dėlei trumpintų kaip Fiodor?; o galbūt tiesiog kompiuteris pats nukąstų jo pusę vardo ir lentoje gautųsi Fiod?... taipogi mane kankino visokios antraeilės, bet ne mažiau svarbios smulkmenos: kokio dydžio kamuolį ridentų taku, nes kiek man žinoma, Dostojevskis buvo vienas iš smulkesnių vyrukų (uahahaha, kai pagalvoju, kokia likimo ironija, kai jo tekstai tokio kalibro, o jis pats prieš juos atrodo kaip kolibris); ar mokėtų užsukti, ar tiesiog paleistų paprastai; ar užsisakytų alaus?... bet greit tokios mintys iš mano galvos išrūko, kai prisiminiau, kad jis buvo didis geimeris, tik ne kompiuterinių žaidimų, o azartinių, tokių kaip ruletė (bybį arba palka garantuoju, kad mokėtų pakortuoti) mylėtojas, ir supratau, kad jo tas nedomintų...

tai dabar pakilo turbūt ne tik man, bet ir tiems, kurie skaito šitą varganą dienoraštį, klausimas: pričiom čia tas Dostojevskis? Juk jis nesilanko rašykuose, nėra dėl ko prie jo pisinėtis ir panašiai?... ir pagalvojęs, suprantu, kad atsakymo galiu taip ir neišstenėti, kad ir kaip besistengčiau, nors pabandyti verta... žodžiu:

tai buvo eilinis savaitgalis, kai lankiausi pas tėvus. paskutinis, tai nereiškia, kad daugiau ten nesilankysiu, tiesiog paskutinis, kad suvoktumėt esmę, kad graudžiau skambėtų. savaime suprantama, toks protingas pacanas kaip aš, būtinai į kelionę įsimeta kokią nors vieną kitą knygą, kurią bando perskaityti per savaitgalį (nėra dar taip buvę), paskaitinėti savaitgaliais (būna taip tik kartais), pavartyti savaitgaliais (būna retkarčiais, jei sugalvoju išsikrauti šmutkes iš tašės; kartais būna, kad neišsikraunu), ir, paturėti rankoj ir po to padėti atgal į tašę, - va čia būna dažniausiai pasitaikantis variantas... taigi patikėsit tuo ar nelabai, bet kaip tik tą savaitgalį pas mane tašėj tupėjo Dostojevskis storas. pasiėmiau šiaip su savim, visiškai be vilties, kad aš jį dar kada skaitysiu. o kaip tyčia pasitaikė labai gūdus vakaras, kai sėdėjau ant vaistų, nes niekad užmigti tinkamai negaliu, išsibalansavo mano ritmas, arba mergos trūksta kaip reikiant, kuri prajodinėtų mane, čia tarp kitko garsiai mąstau, ir skaičiau D... skaitymas vyko toks pusiau žiovaujant, ne iš miego stokos, bet šiaip iš to skaitymo turbūt... perskaitęs gal 50 puslapių (kaip nekeista, be bizūno), sugalvojau, kad man darosi labai liūdna, todėl nuėjau tyliai pasmaukyti į savo vaikystės kambarėlį. sakysit, kad aš čia per daug pasakoju ir tai yra mano labai asmeniniai intymus reikalai?... bet aš čia stengiuosi kaip bridžitos džouns dienoraštį rašyti, tad susitaikykit su tuo, jei kam ir nepatiks. juk čia nėra ko slėpti, kad kartais delnas ilgisi „pitono“, o mano „pitonas“ ilgisi šilto jaukaus suprakaitavusio delno...

bet ir pasismaukymas manęs nė kiek nepralinksmino, nes pasirodo, aš darausi labai kažkokia gotiška asmenybė, kur viskas pochui, pasaulis tegul dega, grojant ramštainams ar him‘ams; paskutiniu metu mane tai neramina, gal aš čia bandau augti arba bręsti? nors man ne šešiolika, gink dieve.

...buvo aštuonos dvidešimt penkios, dar pažiūrėjau į laikrodį, kai kitą vakarą atėjo į virtuvę motina ir paklausė, ar nenorėčiau su ja „pasikavinti“? aš šiaip mažai bendrauju su ja, tiksliau, bendrauju pakankamai, tik nelabai kalba vyniojasi. abudu stengiamės, lyg labai vaikų norėtume turėti, nes kažkuris iš mūsų nevaisingas, bet nelabai kas gaunasi... šita proga, pagalvojau, bus kaip tik tinkama labiau mamai papasakoti apie save ką nors, jei užklaus ar kažką panašaus... žodžiu, mūsų pokalbis buvo labai netgi vaisingas. ji manęs paklausė kaip sekasi su E., aš atsakiau, kad nelabai dar suprantu, bet turbūt gerai; po to dar kelis nereikšmingus klausimus... tada aš jai pradėjau švelniai pisti protą dėl mūsų mylimos babūlichkos. labai pykau, kad motina jai nepagarbą rodo ir jaučiasi kažkoks šaltumas ir neapykanta, nors mano motina jai dukra. „už ką taip nekenti jos?“, tada pamenu paklausiau. o ji neturėjo ką atsakyti, nes taip gavosi, kad aš ją prigavau ir prigąsdinau, kad pati pagalvotų, kas bus, kai ji sulauks tokio amžiaus kaip babulia ir aš taip su ja pradėsiu elgtis?...

kitą dieną motina babuliai nupirko šokoladą, bandelių, išvirė arbatos, padarė paėsti, žodžiu, buvo kaip štikis ledinė... supratau, kad motinai šitie mano žodžiai gerai piso į galvą kaip amūro strėlės valentino dieną. bet iškart tą patį vakarą ir nusivyliau, kai:

su motina įtemptai žaidėm šaškėm. aš pralaiminėjau, man tada nesisekė galvoti galva, rodos, vien galvute žaidžiau, - „pitonas“ už mane galvojo, uahahha... o mūsų žaidimą stebėjo babulia ir pradėjo patarinėti man jaunam anūkui kaip žaisti prieš savo mamą. nu aišku, tie patarimai labai pagelbėjo, ir gavosi taip, kad motina pradėjo pralaiminėti... tada pasipylė žodžių kruša iš motinos burnos, kadangi ji labai supyko dėl šitokios padėties.

ir dabar galvoju, ar ji keikė babulia, savo vienintelę ir nepakartojamą motiną dėl to, kad jai nesiseka žaisti prieš mane, ar dėl to, kad šį žaidimą stebėjo babulia ir visaip man patarinėjo, tartum norėdama pažeminti savo dukrą, t.y., - mano motiną?... ir iškart prisiminiau vietą iš Dostojevskio „nusikaltimo ir bausmės“, kaip raskolinkovas biškelį įpisęs degtinės ėjo iš karčemos bybis žino kur, ir sugalvojo parkristi kur po krūmu ir saldžiai pamiegoti, nes pasijautė truputėlį girtas nuo stopkelės. o užmigęs susapnavo labai įspūdingą sapną, apie kurį ir pagalvojau tuo momentu, kai motina pradėjo keikti ir šaukti ant babulės dėl tų patarinėjimų kaip žaisti. sapnas toks paprastas, bet man taip už pautų griebė, žodžiu, raskolinovas sapnavo kaip su tėvu pyzdukas būdamas ėjo į bažnyčią pro tokią karčemą ir pamatė ten smaigančius bičiukus. tarp tų bičiukų buvo toks labai kietas bichiukas mikolka vardu, kuris turėjo labai seną kumelę. tai tie pripisę bičiukai sugalvojo, kad visi sulips į karietą, pasiėmę po botagą ir lieps tai kumelei juos tempti taip, kad ji ristute eitų, zovada kaip sakant. nu ir ką, kumelė biški aišku ne formoj, bybis jaiten gaunasi, piestu eina, o mikolka kad pisa ją rykštėmis, kad pisa iš visos smarvės... žodžiu, kumelė taip ir nepatempia, nors labai stengiasi, o mikolka dar išlipęs dabavkės duoda, nes jau tuo momentu nusprendžia, kad arklį užmuš, jam buvo pochui, jis ant tiek buvo dėjęs, kad sunku man dabar tą būseną aprašyti, čia tik Dostojevskis taip gali... ir tada akimirkai susimąsčiau, kad mano mylimiausia babulia yra kaip ta kumelė, o mano motina yra kaip mikolka, ir jei turėtų rykštę po ranka, turbūt irgi užmuštų iš tos neapykantos.

ar motina tinkamai pasielgtų?...

ir viskas tik dėl šaškių lentos.