šiandien taip nekaltai pagalvojau, kaip mane užpisa rašyti apie savo pažįstamus. nu apie juos tiesiogiai nerašau, nes visvien tekste yra personažas ir taip toliau. kitaip tariant, literatūriniai veikėjai su pakeistais vardais ir pavardėm... bet tie veikėjai visvien susiję su man pažįstamais mano rato veikėjais. todėl tai, ką apie juos rašau, žino tik johny & me. gaunasi kaip you, me & diupry hahaha todėl jaučiuosi tartum skalikas, nasruose pagavęs nekaltą miško gyvūną medžioklės metu. galima daryti išvadą, kad visi mano pažįstami yra tartum nekalti miško veikėjai graudžiose mano pasakose, kurias seku jums, mieli vaikai. taigi...

vienas geras pažįstamas, kurio vardo neminėsiu, pravarde vilkelis, ruošiasi išvažiuoti į „kopengagą“. taip. kalbos bei diskusijos apie daniją netyla jau keletą dienų. ir šitai labiausiai erzina, - daugiau neturiu apie ką rašyti. nusprendžiau, kad tebūnie tai tartum atsisveikinimo laiškas mūsų geriausiam vaikystės draugui, kurio galbūt nebepamatysim.

užvakar paskambina vilkelis ir giriasi, kad ruošiasi išvažiuoti dirbti į kopenhagą. dviems mėnesiams, ne tiek jau ir daug. išpasakoja visas smulkmenas nuo a iki z. savaime suprantama, daugiau nei pusės dalykų, kurie jo laukia, net nežino. vilkeliui svarbu išvažiuoti uodegą pabrukus... paglostau jo švelnų kailiuką, telefu porindamas, kad viskas bus gerai, - išvažiavimas, patirtis ir visas kitas šūdas tik į naudą. vilkelis kaukia, kad reikės gyventi vagonetėj vienui vienam, tačiau gaus penkiasdešimt (net penkiasdešimt lietuviškų pinigų!) į savo jaunutėles letenas.

kai pokalbis baigiasi, baisiausiai susinervinu. pagalvoju, kad diena slinko kaip įprasta, o vilkelis kažkokias nesuprantamais būdais man ją sugadina... pasiimu penkiasdešimt litų ir išeinu iki parduotuvės nusipirkti redbull.

grįžtu namo, įsijungiu tv ir sėdžiu, žiūrėdamas į lubas. tokios mano dienos paskutinius du mėnesius. pats esu bedarbis. vilkelis bent jau vagonetėj gyvens kažkur gūdžiuose danijos miškuose ir gaus penkiasdešimt litų į letenas, o aš žiūriu „akistatą“ su kristupu krivicku... vakare rodo „farus“. lenkai suimami, tik kirtus pasienį. norisi būti faru.

„telaimina tave dievas, vilkeli: be subariko negrįžk“

Skambinau vilkeliui, laukiau ilgai, galu gale pakele.
ka veiki suka?
Zinai kas naxui skambina? Ir jis supranta, kad tai as. Apsidziaugia, girdziu kaip nusipurto kaili, iskart pasisako, kad apsipises sedi, nes as specas ant visu narkotiku pagal ji, nors suprantu jau anksciau. Girdziu kazkokius piskaushius, gal tai augantys vilkai xuj znajit, kalbant ir zodzius ‘tyliai nu’.. turbut vilkelis tvarke subarika, eilini su ba ri ka, nu! dar viena fraze butu ‘mes su draugeliais tvarkem subarika’, cia jau padekos eitu roco uz puikia atminti, galvoju, brolau,  galetum parasyt kraupia mazonu istorija apie kritusius brolius, kurie tik issilaike teises, uzmusdavo keturis zmones, o save komoj palikdavo, arba apie garsias stroikes, kur dar vaziuodami murininkai iki vietos (nu ir vilkelis tarp ju) pripisdavo is anksto, o neturedami pinigu pramusdavo kokia skyle samagonui teketi kraujuku toliau, grazus buvo laikai apastatoj galvoju, negi ne? gaila tik boliaus, kuris paleido ji is savo nagu, tikriausia vilkelis isslydo…
bet jau per velu, istoriju nebus, nes vilkelis isskrenda I ‘kopengaga’ kaip pats sake, skrendu I kopengaga jau sia savaite.. tada tesia, kad viskas suderinta, viskas ciki piki, skrendu vietoj kazko, kas buvo deportuotas, darbo vieta tai laisva.. tada suprantu, kad ir as apsiputes sedziu.. nu ir naxui skyle sakau, bus blogai skambink. Nors vilkelis suurzge, kad nesijaudinciau del jo kailio.
gal jis teisus?

Vakar buvo vadzainos gimtadienis. Susirinko daug lenku, uzsukau ir as, buvo ir draugiukas 25 su pigiu tulamoru, kurio taip ir neatidare.. visi taip stume ant jo, kad as netgi apsiverkiau is dziaugsmo. Isivaizduojat dziauka, dirba zmogus syrialsu skyriuj, pisteli utopiniu budu kakta i siena, iskrenta priekinis dantis, tada sukteli baronui, kuris dirba kartu, rodo kas nutiko, o tas zmogus is juoko apsimyza, ‘tiesiogine to zodzio prasme’ kaip mano tevas sakytu.

Prasidejo balta su tostais, todel pirmu tostu isgerem buteli baltos, veliau vadzaina atnese dar viena, po to dar viena, o po to.. o kas po to, rimtai?? Sakyciau aaaa..let me think, kaip otas sakydavo, kuris dabar tailande tvirkina nepilnamecius vaikus uz centus.. taip, tada prasidejo tekila, kuria atnesiau, nu ir kaip sakoma, in the ende kazkas apsivemia, taip nutiko vienam lenkui, kuris liko neatpazintu skraidanciu objektu ir kita ryta, sitas zmogelis narde po kambari kaip vaiduoklis, surado akvariuma, pradejo vemti, o suprates, kad vemia ne per langa, susigedo, uzsidenge ranka burna, bet veme toliau, sita veiksma pavadinciau ‘viska praleidau pro pirstus’ vadzaina.. tada pamaciau, koks skaudus gali buti cunamis is niekur.

Veliau as ir uri isejome daryt pratesimo, uzsukome i naktini kluba, ten pamaciau skola juodais plaukais, kuri praleido mane apsaugai saukdama he is my causin, he is my causin, kazkas atsake so and what.. isgere alaus, nusprendeme parukyt, pirmas krito uri, pamaniau kokio bybio, jis cia guli ant gatves, tada zmogus issijunge arba jo zodziais butu ja papal v pyzdiak. tempdamas namo pamaciau dar viena gulinti zmogu, jis kalbejo telefonu ir kaip dave suprast jam viskas ok.. veliau praejome garda, kuri pravaziuodama pamane, kad mes kokie pyderastai, glebesciuojames, nesuprasi is tiesu kuris kuri tempia, jei butu sustojusi, buciau atsakes uri zinoma fraze - me and my friend.. we like a together… ну и что, ну и ничего.

laikas eiti i darba, kur pasiimi ar padedi, anyway KAD TAU SEKTUS

aciu the fields uz  begalini repeat'a. tai pradziu pradzia, aisku

saaaakykit ar nemaksciai 13:40 isvaziuos? mm.. aciu labai

- kodel tu tokia nelaiminga?
- nepavadinciau saves nelaiminga
- tai kokio bybio cia tupi
- su tavim byby bendrauju

as dar px merga visada kalta jauciuos

parašykim seneliui šalčiui laišką ir išsiųskim į laplandiją?

mes kažkada savo parduotuvėj turėjom laiškų dėžutę santai, tai ten vaikai jam įmesdavo laiškų, nu ir aš kartą įmečiau, bešluodamas grindis,- parašiau, kad jis čiulptų bybį.

tais metais bonusų negavau.


laiškai siunčiami Suomijoje gyvenančiam Kalėdų Seneliui. jo adresas:

Santa Claus,
Santa Claus Village,
FIN-96930 Arctic Circle,
Finland.

vakar buvo vakar, o šiandien yra šiandien.

kartais įsivaizuoju, tartum važiuočiau automobiliu nesibaigiančiu greitkeliu, ir, prieš savo valią, nei iš šio nei iš to, trukteliu rankinį, - skersai slystu į priešingą juostą ir važiuoju prieš eismą... suprantu, kad trokštu bent akimirkai sutrukdyti ritmą, sulaužyti taisykles, pagal kurias privalau vadovautis kiekvieną dieną. ir mane užlieja palaima.

nerašiau jau keletą mėnesių. priešinuosi rutinai ir žemai lenkiuosi sau, vėl prisėsdamas prie tekstų ir taip paįvairindamas savo kelių mėnėsių besikartojantį procesą, pagal kurį šoku nuo ryto iki vakaro. žinau, kad borring stories sucks. nieko panašaus neketinu konstruoti. mano istorija lieka tik istorija, - paviršiniais pezalais, kuriuos turiu užrašyti, nes makaulėj per sunku laikyti. šitiek laiko praėjo, seniai susprogt turėjau, bet kojos dar mane nešioja, galva ant pečių, pirštai maigo klaviatūrą, perkrypę akiniai kabo ant nosies, mobiliakas kraunasi, kaimynai pykstasi, dartai kabo ant sienos, lova nepaklota, nusipirkau cigarečių... tai yra rutina, kuri palengva žudo ir kurią turiu užrašyti.

žmonės, su kuriais bendrauju, kalba: vakar dirbau, va, po darbo pašėriau kiaulę, katę, šunį, vyrą, vaiką; šiandien buvau darbe... vėl po darbo šėriau kiaulę, katę, šunį, vyrą, vaiką; ir rytoj būsiu darbe, ir šersiu tas pačias burnas. kiekvieną dieną lygiai 10:00 visa tai startuoja ir baigiasi lygiai 21:00 vakare.

vakar turėjau sėdėti darbe ir išsišiepęs pardavinėti knygas, tačiau netikėtai susirgau. 9:20 paskambinau į darbą ir mirštančiojo tonu pranešisau, kad negalėsiu atvykti, nes susirgau. niekas tam neprieštaravo.

už lango minusas laužė kaulus, o aš šiltai gulėjau savo geopardo raštais išmargintoj sofoj-lovoj ir tyliai, šnirpšdamas nosimi, pasidaviau miego glamonėms.

keisti dalykai yra tie sapnai. kartais pagalvoju, kad geriau gyvenčiau kaip sapne, nors būna akimirkų, kai sunku sapną atskirti nuo realybės, tada kyla grėsmė, kad rutina, pasiglemžusi ir mano taip menką gyvenimėlį, gali netikėtai persikelti į sapnus... filme „mašinistas“ veikėjas trevoras reznikas du metus niekaip negali užmigti. skaudi patirtis, jei tai nebūtų kinas. thank god! jis atlieka paprasčiausius veiksmus, kuriuos daro eilinis žmogus: eina į darbą, po darbo važiuoja į užkandinę, atsigeria kavos, užvalgo pyrago, palieka arbatpinigių; galiausiai, įvertinęs situaciją, jog eilinį kartą negalės užmigti, nuvažiuoja pas „moterį už pinigus“ ir ten praleidęs keletą maloningų valandų, grįžta namo... kas belieka, kai neina užmigt? naktimis jis pradeda švarintis namie, skaičiuoti sąskaitas už mokesčius, skaityti dostojevskio „idiotą“, nes tikriausia pats jaučiasi kaip paskutinis idiotas; žiūrėti TV... ir taip kiekvieną kartą, diena iš dienos, mėnėsis po mėnėsio, kol galiausiai supranta, kad tai, ką jis daro ir kaip supranta savo problemą (nemigą), tėra tik sapnas, ilgas nesibaigiantis sapnas, kurį jis sapnuoja. kaip sakoma, nuo rutinos nepabėgsi, ir tai yra aukščiausias tvermės taškas, kurį galima pasiekti. neįsivaizduoju geresnio būdo apibūdinti rutiną kaip tik šiuo kino pavyzdžiu.

vakar yra šiandien, o šiandien yra rytoj.

tai kitas rutiniškos beprotybės pavyzdys. pažinojau tokių žmonių, kurie nuo per dažno narkotinių medžiagų vartojimo visa tai miksuodavo tartum geriausi dj‘ai prie pulto. susitikę, kalbėdavom apie reikalus, bei plėtodavom temas „ką veikiau tada ir tada, o tu ka veikei tada ir tada“, ir netikėtai išlysdavo tartum yla iš maišo šitie susijaukusių dienų proveržiai, ir pasijusdavau tartum sulėtintam kine, kuriame kiekvienas kadras, kuris telpa sekundėje, gali būti apgalvotas, išanalizuotas bei suvoktas. tai slow motion efektas, kuris būdingas kiekvienam narkomanui. ištrūkti iš jo neįmanoma. ši negailestinga „susimaišiusių dienų algebra“ renkasi tave, o tu tik esi paprastas nežinomasis.