Kasdieniai buities reikalai ir kas per stebuklas yra ta leidyba?

pastebėjau, kad paskutiniu metu labai išgudrėjau. gal ne kiek „protiškai“, o „idiotiškai“. nes mane veža visokie idiotiški užsiėmimai, idiotiškos idėjos... kartais mane aplanko idiotiškos mintys. tada elgiuosi kaip paskutinis idiotas, nors niekas kažkodėl nedrįsta garsiai to pareikšti. gyvenu vienas ir man yra gerai, todėl daug ką galiu sau leisti.

viena naujesnių mano idėjų, kurią įsigudrinau sau leisti kiekvieną dieną, rytą ir vakarą, tai ne į tualetą eiti šlapintis, o į kriauklę vonioj myžti. ir aš iškart užbėgu už akių, turėdamas tai mano idėjai labai svarių argumentų: o ką daryti vargšui žmogeliui, kai jo bute tualetas ir vonia, - atskiros patalpos? būna, kad pas žmones viskas vienu kartu suplakta, žodžiu, tu šiki, o boba maudosi, tuo pačiu kalbiesi apie vaikus, apie darbą... po to gali parodyti savo širdies damai kokį didelį storą šūdą iššikai, nes galbūt jūs toje srityje jau keletą mėnesių lenktyniaujat? kiekviena pora turi savo „žaidimų“. bet aš ne apie tokio tipo argumentus... damos, kuri godžiai žiūrėtų į mano šūdą, o po to jį garsiai girtų draugų tarpe prie vyno taurės, deja, neturiu. ir vonia  su shikinyku pas mane atskirai, todėl labai užkinsa kiekvienąkart nuleidus garą, eiti į vonią plautis rankas. o jas nusiplauti tai reikia, nes nusimyžęs dažniausia bėgu iki šaldytuvo ir atidaręs klausinėju, - šaldikėli šaldikėli, kas pasaulyje storiausias?.. ir jis tyli, nieko nesako. tik pasiimu varškės kokios jei būna arba kulšelių ir bėgu atgal prie savo geriausio draugo kompo. kartą klava (kompo geriausia draugė) yra su manim kalbėjusi, kai po gero meet‘o su draugais rūkėm kas legaliai ir kas nelegaliai eina šiom dienom; buvau nustebęs ganėtinai, kai po kasdienio nusimyžimo į kriauklę, nubėgau prie šaldytuvo, išsitraukiau kulšelę šaltą šaltą, kurią reikėjo šildytis, bet kažkodėl nesugebėjau pasišildyti; čiupau į rankas ir be lėkštės nubėgau prie kompo... po 15 min. maždaug klava į mane pradėjo piktai žiūrėti, nes pajautė, kad taukinais pirštais ją maigau ir tartum pasakė (girdėjau balsą): asile, dar su kaulu pradėk mano mygtukus maigyti, tai išvis bus zjbys!!!... nuo tos akimirkos gerbiu savo klavą, ji tartum mane pagydė...

ir dabar norėčiau sėdėti: vienoj rankoj su kulšele, kitoj, - su pele. ir linksmai naršyti po rašyk.lt čia zebiškai rimuojasi, net pats nepastebėjau... jei šalia manęs stovėtų kulšelių armija, tai jos tikrai paplotų savo kojukais viena į kitą... bet dabar sėdžiu be kulšelės, bet nusišikęs ir nusimyžęs, (visgi turėjau eiti ir į wc, ir į vonią) ir galvoju, kad nėra nieko linksmesnio pasaulyje, kaip naršyti po debilishkus forumus rašyk.lt erdvėj! kodėl aš juos vadinu debilishkais? nes patys vartotojai juos tokius padaro, užvesdami kokią nors arba iki kaulų smegenų užpist baigiančią temą, arba kažką naujo, kaip šį kartą, -  apie dalyką, kurio neišmano ir nesupranta. labai godžiai sekiau diskusiją apie knygos išleidimą, štai ji, ir po to ilgai ilgai, dar labai labai ilgai juokiausi ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl ta mergaitė su degtukais sugalvojo išleisti savo knygutę?... čia gaunasi vos ne „nuoru, ir viskas!“. nu mes visi daug ko norim, bet gal pirma pasidomėkim bent truputį kas ir kaip, ta prasme, bendram supratimui, kad nebūtum visiškas rytardas, ir svarbiausia, kad niekas tavęs negaidintų, kaip šį kartą aš tai darau, kokiuose nors svetimuose dienoraščiuose. čyzis... kažkada ne per seniausiai, gal prieš kelis metus pas mus koledže buvo panašus juoko ir pašaipų vertas incidentas, nes leidyba pats mokiausi ir vis dar mokausi. buvo praktikos gynimas, su labai rimta komisija priešaky ir visiškai nerimtais studentais užnugary; daugelis į gynimą atėjo pasijuokti ar šiaip smagiai praleisti laiką. ir pasakysiu, tiems, kas tą dieną ėjo su tokia mintim, apie kurią kątik paminėjau, tai jiems labai nuskilo, nes kaip sakoma, „pagaliau išaušo diena“ ar kažkas panašaus kaip į „ir mūsų gatvėj kada nors bus šventė“... tai čia ta šventė buvo ne tik visiems studentams, bet ir pačiai komisijai, kurią sudarė rimti šios srities specialistai...

grupė buvo skiriama į du pogrupius: technologai, pasirinkę technologo specializaciją ir maketuotojai, pasirinkę maketavimą, dizainą, žodžiu, visus priešspaudybinius pasicackinimus. visi atėję po vasaros, nes per ją reikėjo atlikti praktiką ar tai spaustuvėj, ar tai  redakcijoj/reklamos agentūroj čia jau pagal specializaciją, linksmai sėdėjo ir laukė savo gynimo eilės. ėjom kaip viščiukai pagal sąrašą. man tada pamenu sekėsi visai neblogai. dar klausė, ar gavau iš savo spaustuvės rekomendacijų, bet tai aš tik tylėjau subinę įraukęs, nes iš tikro ten beveik nieko neveikiau, kaip tik prarūkiau vieną po kito winstono pakelius. kai dabar pagalvoju, už tuos pinigus galėčiau man roland'ą ar heidelberg'ą iš padivono įkirst... bet ne apie tai, jau čia sentimentaliai nukrypiau uahahahaa. nu ir pagaliau atėjo laikas gintis tokiai panelei, neminėsiu jos vardo, iš radviliškio. ji ten gyvena, todėl praktiką atliko ten. nu ok, visi sėdim laimingi, komisija jau žiovauja ir laukiam, kas bus toliau. o praktiką pasirodo ji atliko ne spaustuvėj ar redakcijoj, nes ji buvo maketuotoja, o radviliškio viešojoj bibliotekoj uahahahaha, nu tada aš aišku pirmas pradėjau biški garsėjančiai žvengti, komisija žvalgytis kas čia darosi aplinkui ir kuriam čia lochui taip jau juokinga? žodžiu, pralinksmėjo ir komisija biškutį, bet neilgam... nes kai paklausė, kokius darbus atlikai per vasarą dirbdama ten, nu tipo, kokius leidinius sumaketavai ir pan., tai ji ištraukė tokį labai suvytusį vos ne pelėsiais ir kerpėm baigiantį užsiraukti lankstinuką ir pakišo komisijai po nosim, kuri ilgai nesismaukydama iškart paklausė, neva, kaip tu sumaketavai TOKĮ lankstinuką, kokias programas naudojai, ar galėtum detaliai papasakoti, tai ji taip drąsiai kvailom bei gailiom karvės akim žiūrėdama leptelėjo, kad atsidarė wordą du tūkstantis trečių metų ir sumaketavo va TOKĮ lankstinuką!!!... nu krc, būtumėt matę visų reakcijas, komisija pašiurpo, studentai pradėjo bliauti iš to juoko, vos ne šikti į batą iš to didelio enjoy‘aus visi raudonom mordom sėdėdami.

nu tai koks šios istorijos moralas ir kokia siužeto atomazga?... atomazga galėjo netgi ir liūdnai baigtis, - komisija buvo tiek pasipiktinusi, kad žadėjo šitą panelę iš radviliškio išmesti apskritai iš koledžo. mažai trūko, bet neišmetė, paaiškino, kad mes humaniški, bet ne tokie durni kaip kai kas, uahahahahaha dėl šitos vietos labai žvengiau... taigi mielieji prozininkai, apsiseiliavusių eiliukų rašytojai, kaip varga sakė tame forume, kumyros jūs mūsų, nekiškit byrkos, kur nemokat kišti ir wordu nesiūlykit korektūros atlikinėti.

nu čius, tai tiek.