„Pipi Do Pipi“

knieti žmonių paklausti, koks jų būna vadinamas ben holidėjus? ta prasme, kai kur nors dirbi dirbi, liaudiškai tariant, pisiesi svetimoj šaly skindamas apelsinus, vairuodamas forkliftą, taisydamas mašinas, valgydamas big rollus kantyne; o po to, kai bandos vadas pažiūri į savo sieninį kalendorių ir rūsčiu veidu su raudonu šratinuku užbraukia lemtingą dieną tavo gyvenime, - duodą tau, kaip vergui, dekretinių atostogų lėkti į gimtąją šalelę, kur prie vartelių laukianti motina su riebia kugelio blieka ir neužkabintom užuolaidom ant langų; kartu su tėvu, kuris nepanašus jau į nieką, nebent tik į Mikusiuką iš akacijų 1as, kuris varvina seilę dėl gausių lauktuvių iš didelės tašės, kurią kažkada pirkai gariūnuose iš ganėtinai jaunai atrodančios babos su kabančiu išsipūtusiu lietuviškų litų kapšeliu ant pilvo… taigi kokios būna tos laimingos-išsvajotos atostogos?

praktiškai žmones galima skirstyti į tris dideles grupes.
tai būtų populiauriausia individų grupė, kurie vis toliau laimingai kelią lietuvos emigracijos reitingus, - vergų grupė. vergai dažniausiai nebūna panašūs į nieką. nebent tik į pačius lietuvius, kuriuos gali atpažinti iš prašmatnių treningų, ant kurių vietoj „nike“ blizgančiom arklinėm raidėm būna užrašyta, pavyzdžiui, „nice“; iš nedidelės pydersakės, permestos per kurį nors vieną šoną, kurioje sudėti lietuviški dar neiškeisti litai, „utenos“ medžiaginė piniginė ir gausus prezikų pakelis; ir iš padėlkinės „puma“ beretkės… vergai nemoka užsienio kalbų, išskyrus, - savąją gimtąją (ir tai ne visi), tačiau yra labai darbingi individai, kurie už eurą turbūt juodos lietuviškos duonos per nulį sekundžių atneštų darbdaviui. vergai labai gerai dirba tik dėl to, kad nemoka kalbų, kitaip tariant, lietuva - nėra poliglotų šalis. jei užsienietis darbdavys paklausia ko nors sava kalba, vergas geriau dvigubai atpis viršvalandžius ir dar pačiulps, negu pagalvos kaip atsakyti. kartais šios grupės atstovai maišomi su kandžių bei šiukšlių grupės atstovais. tai jiems skaudi tema…

kita grupė būtų buržua. gerai gyvena lietuvoj, visko turi, nieko netrūksta, vyrai turi gražiai nuaugusias žmonas, keletą putliais žandukais vaikų ir po porą kūrvų; moterys mėgaujasi gerai uždirbančio vyro malonumais, pirkdamos „nijolės“ kailinius, auginančios išpindėjusius vaikus… buržua nerūko sen džordžo, neturi kaimo su babom bei diedukais, kurie augina vieną kiaulę, vieną karvę, vieną jautį, vieną gaidį, vieną vištą, vieną šūnį prie būdos, vieną nužystą katiną ir vieną ropę; nesikalba „maximose“ su kasininkėm, nes tai yra žema ir nevalgo riebiai. žodžiu, gyvenimas tiesiog tobulas, bet vis reikia kažko naujo. todėl išvažiuoja gyventi į kitą šalį. ten susiranda lietuvių emigrantų draugiją, lanko lietuvišką bažnyčią, vaikus leidžia mokytis abiejų kalbų, eina į pab‘us, geria tiktai „bulmers“ ir vis dar labai drovisi, jei koks nors užsienietis užkalbina pab‘e.

paskutinioji individų grupė būtų „vilkai be tėvynės“. arba „lapės“. tokiems veikėjams blogai ir gimtojoj šaly ir už borto. žmonės tylūs, labai paslaptingi, irgi gerai dirba, krauna pinigus į kojinę, važiuoja vakarais dirbti savų „naktinių darbų“, kartais pavalgo makdonalde, su čigonais žaidžia kortom ir kartu rūko, skaito labai juodas knygas, rašo dienoraščius… kai grįžta į gimtinę, galvoja, kur aš nafik papuoliau, kur čia mano namai?; kai važiuoja vėl atgal už borto, tada verkia kruvinom krokodilo ašarom ir kaskart vis klausia to paties, - „kur mano namai?“… kitaip tariant, „vilkai be tėvynės“, niekaip nerandantys sau vietos, apsėsti septynių kūrvų dvasios.

visas grupes vienija vienas ir tas pats nenutrūkstantis procesas - „pirmyn-atgal, pirmyn-atgal“, žodžiu, viskas per ta patį, dar kitaip tariant, „Pipi Do Pipi“... kaune pabuvau vos savaitę, bet jau spėjau aprūkyti krūvą kavenskų pacukų, prigirdyti tuziną mergų, papisti protą senstantiems tėvams, įspirti katinui į galvą, išsimaudyti rusiškoj pirty, pamiegoti vaikystės prisiminimų prismaukytoj lovoj… tokiais dalykais nėra ko didžiuotis, bet jie egzistuoja ir nuo jų nepabėgsi.

…norėčiau grįžti į tamsų urvą, padėti galvą ant žemės ir užmigti letargo miegu

o po to, - ir vėl tas pats,

Pipi Do Pipi