„Didysis sugrįžimas?“

pagalvoju, kad tekstų rašymas kartais yra tikrai god damn reikalas. čia tas pats, kaip važiuoti su dviračiu be lenciūgo arba minti nematomais pedalais. taip būna kiekvienam vadinamam rašytojui, išskyrus, hemingvėjų, kuris per dieną prirašydavo atitinkamą kiekį lapų; tas pats ir su dostojevskiu, - garsaus kazino lošėjo-maniako pirštukai šokdavo į trasą su tokiu apetitu, kad „nusikaltimą ir bausmę“ parašė per labai trumpą laiką, nes reikėjo bapkių... tokį procesą pavadinčiau kaip maratoną, o šiuos du veikėjus, - maratonininkus. taip ir norisi įsivaizduoti, kai pusiaukelėje dostojevskis šliūkšteli popierinį vandens puodelį hemingvėjui į veidą, tada abu sumuša rankom tipo high five! ir toliau pyzdina distanciją.

labai geras pavyzdys yra garsus čekų rašytojas milanas kundera ir jo darbai. tekstų rašymas jam, pasirodo, visiškai nėra god damn reikalas (bent jau man taip atrodo), nes romanai eina vienas po kito kaip sviestukas ant duonelės. „nežinomybė“ galėtų būti kaip diskursas nenumaldomam vieno ir to paties gero teksto rašymui; arba visų tekstų rašymui kartu sudėjus, tačiau suprantant šį aktą kaip vientisą procesą... du pagrindiniai veikėjai, žozefas su irenute gyvena užsienyje, - jie yra emigrantai. po dvidešimties metų svajoja grįžti atgal į savo gimtąją šalį, tačiau kai grįžimas įvyksta, netyčiom susimąsto, kur jų namai ir kur jie jaučiasi nesvetimi? nes užsieny jaučiama nostalgija ir noras surasti savo namus bei savo šaknis, o kai grįžta gimtinėn, visa tai jiems kelia šleiktštulį. va štai šioje vietoje gaunasi labai juokingas paradoksas, cituoju:
„dvidešimt metų jis svajojo apie šį sugrįžimą. bet kai pagaliau sugrįžo, nustebo supratęs, kad savojo gyvenimo, jo esmės, jo branduolio ir viso to, kas jam buvo brangiausia, reikia ieškoti ne čia ...<namie>... o dvidešimt metų trukusiame klaidžiojime.“

juokingas dalykas!... savaime suprantama, šitą ištrauką nupyliau nuo knygos viršelio, nereikia nieko čia slėpti, tačiau gerų tekstų rašymas tampa ne galutinis procesas, kurį šiuo atveju galėtume įvardinti kaip „laimingą grįžimą namo“, bet būtent kaip begalinį klaidžiojimą prieš grįžtant namo.

pripažinsiu, kad man tekstų rašymas yra kaip aštrus peilis po kaklu, nes rašai su mintim, kad parašysi kažką įdomaus ir tikrai skaitomo (šitie beverčiai bajeriai su giliais stalčiais yra visiška nesąmonė, nes žmogus, visų pirma, rašo ne sau, o „kažkam“ , kas anksčiau ar vėliau jį skaitys, o perskaitę labai skaudžiai sukritikuos; arba patapšnos per užpakalį ir pasakys, kad tu „varai gerai, - zjbys čia, žinok!“).

kartais gero teksto rašymui reikia kažko evil. ponaitis M., feisbuke šviečiantis visom įmanomom spektro spalvom prieš kelias dienas įdėjo gan įdomų interviu su prancūzų „hardcore“ literatūros atstovu georges bataille, kuris prieš kameras ramiai hipnotizavo, jog gerai literatūrai reikia kažko demoniško. pokalbis buvo, savaime suprantama, šiek tiek ilgesnis, bet esmė kaip jau ir pasakyta... žiūrėjau ir galvojau, kad tikrai kas nors jam dabar norėtų spjauti į veidą ir padegti kaip olimpinį fakelą, o jis tik padėkotų paspausdamas ranką, ir visa tai aprašytų būsimoje knygoje... abejoju, ar pagrindinių veikėjų myžčiojimai bei šikčiojimai vienas ant kito „akies istorijoj“ buvo kažkas tarp biography-drama, tačiau faktas išlieka faktu, kad su žoržu ginčytis neapsimoka, - „evil“ tandemas literatūroje akivaizdus!

...

kiek kartų rašykai keikėsi, slėpėsi, bėgo bei trynėsi ir vėl grįždavo atgal su naujais darbais?... čia retorinis klausimas, į tai atsakymo nereikia, nes čia ir taip viskas aišku kaip ant delniuko... tai buvo ir bus kaip nenutrūkstantis procesas gerų / vidutiniškų / blogų / labai blogų tekstų rašymui. tartum dirva, kurioj mes vis augam ir augam, bet taip niekaip ir neužaugam. pasirodo, reikia spjaudytis ir keiktis,

nes kitaip tekstas nesirašo.