„...Kad varpos auksinės per amžius žydėtų...“

šiandien tėvo gimtadienis. jam sukako nemažai metų, sakyčiau „n“ metų... turbūt kvailiausia mintis buvo paskambinus jį pasveikinti panašiai kaip „nu, tėvai, tai pasenai dar vieneriais metais, ane?“, ką būtent ir padariau. jis tada pradėjo juoktis ir kažką nelabai svarbaus man atsakė. po to pradėjom kalbėtis apie kažką kitą, pastebėjau, kad stengėsi nukreipti kalbą. po to išvis davė pakalbėti su motina, o ta, - kaip radijas pradėjo nesustodama malti. pasijaučiau, tartum klausyčiau „du šimtus sekundžių“ su aurelija simutis.

galbūt tie žodžiai jam buvo nelabai malonūs?... nors dabar rašydamas šitas „verterio kančias“, pagalvoju, kad tėvas buvo užgauliojamas ir daug skaudžiau per visą savo kaip mistinis detektyvas gyvenimą. ir nieko. dažniausia išlikdavo ramus ir kartais nesakydavo nieko, o kartais būdavo, kad pasiūsdavo nachui ką nors arba pyzdūūū... toks jau jis yra. nors nėra kuo didžiuotis. nebent tik faktu, kad jis buvo, yra ir bus man tėvas.

pagalvojau, kad daugiau išlieka skaudžių prisiminimų nei gerų. jei reiktų susumuoti ir padėti visa tai kaip mėsos gabalą arba kaip kokaino maišelį ant svarstyklių, blogis nusvertų gėrį... kokį aš prisimenu tėvą? visokį. kartais prigėrusį, kartais skaitantį knygą, kartais dirbantį „bobiškus“ darbus kaip pasakytų motina... kartais šaukiantį, kartais šiaip tylintį, o kartais verkiantį. jau ką sugeba bėgant metams, tai sugeba - verkti. ašaros dažniausiai būna fake efektas, nes dažniausia tik prisigėręs sugeba tariamai susigraudinti. blaivaus nesu matęs verkiančio. netgi per jo tėvų laidotuves, kol buvo blaivus, nesugebėjo išleisti nė vienos ašaros. kai jau užkasė, pasimeldė, sustatė krepšelius su juodom juostom perrištus, uždegė žvakes, pastovėjo ir išsiskirstė link namų valgyti gedulingų pietų, tik tada tėvas verkė... babulia juokauja, kad tėvas labiau verkė, kai nudvėsė jo mylimiausias katinas, o ne tada, kai mirė jo motina... kraupi, bet tiesa.

ir dabar motina paskambinusi pasakoja, kad tėvas buvo parduotuvėj, pirko valgyti ir visa kita. žodžiu, labai nemažai pinigų išleido, nes mano motina yra kaip gudri kinietiška skaičiavimo mašinėlė, kuria galima ne tik sudėti bei atimti, bet ir šaknį ištraukti, procentus apskaičiuoti ir panašiai. žodžiu, motinos su pinigais neapgausi... ir ji nieko tėvui nesakė, gal pagalvojo, kad jo gimimo diena, tegul būna kaip jis sako. bet po to tėvas pats prisipažino, kad šiek tiek pinigų nusuko, nes norėjo padaryti savo kitam, dar nenudvasintam, katinui džiaugsmo, - nupirko paslapčia jam visokių katiniškų konservų, sauso maisto ir pan... negi tėvas galvojo, kad prisijaukins katiną darydamas jam gera taip, kad kuriais nors metais būtent per jo gimimo dieną ims vieną dieną ir katinas jį pasveikins? kas čia žino.

blogai, kai visi sensta, nes tada gaunasi stumimas vienas ant kito. tipo, tu senas, tu durnas, ne, tai tu senas, tu durnas. ne ne, tai tu durnesnis ir panašiai... čia taip bendrauja mano motina su tėvu, tik čia parašiau very light versiją, nors esmė ta pati. kai vieną kartą jų paklausiau, kodėl jūs visą laiką vienas ant kito šitaip šaukiat ir gaunasi kaip disrespect‘as, man motina patarė nusiraminti ir nesikišti, kur nereikia. neva, čia jie taip bendravo visa gyvenimą ir bendraus iki grabo lentos. nors jie vienas kitą ir myli... pagalvojau, neblogas būdas išreikšti meilę. apsimečiau, kad mažai nusimanau tuose reikaluose...

kaip baigėsi mano tėvo gimimo diena?... negaliu pasakyti. bet galiu nuspėti: motina jį pasveikino, nupirkdama jam kojinių porą, kuriam jos dažnai plyšta arba kokių skutimosi putų, žodžiu, padovanodama visišką šūdą. babulia labai entuziastingai apsimetė, kad wau mano ženteli, šitiek metų sulaukei, sulauk dar tiek pat ir padeklamavo žodžius, kuriuos deklamuoja bet kam ir bet kokia proga, - „kad varpos auksinės per amžius žydėtų...“, nes mūsų babulia iš tikro yra labai vykęs aktorius. kartais pagalvoju, kad galėčiau girtis savo pažįstamiems, kad mano močiutė vat baigusi aktorinį ir panašiai. gal kas patikėtų... po to tėvas sulauktų keleto skambučių arba žinučių, kurias jam paskaitytų motina, nes jis jau nelabai jų mato ir nelabai moka elgtis su tokiu technologiniu išradimu, kaip SMS žinutės... tuo ir baigtųsi oficialusis gimtadienis.

...valandai praėjus, tėvas pradėtų vis dažniau eiti į garažą su kažkokiais „nenumatytais“ reikalais. ir kiekvieną kartą iš garažo grįžtų vis labiau girtas. kaip jis pats sakytų, - vis labiau pavargęs.

ateina momentas, kai laikas pradeda kapsėti kaip spiritas, - pasakytų mano tėvas.