Aš žinau, kaip aukštai yra mano saulė. Suvokiu. Bet svajojanti siela mažina atstumus ir uždaro laiką į mažą dėžutę, kurią nešiojuosi kišenėje

Jaučiuosi kaip auka, kaip ligonis, kaip invalidas. Apvogta, apiplėšta, išrengta, palikta, pamesta ir pastatyta prie pilkos sienos sušaudymui. Bet ir čia nelabai kas kreipia į mane dėmesio. Gal šaus. Jei pasigailės, paliks dar dienai.

Koks klaikus jutimas. Iš tikrųjų. Ir visai nenorėčiau jaustis kitaip. Gal kartais skausmelis tyliai brūžina per sielą, sakydamas: gyveni dar, žmogau, tu dar gyvas.

Ir myliu Tave. Nors Tu nemyli. Mylėti be išlygų. Ar aš taip dar moku? Nežinau. Bet panašu. Ar Tu vertas to? Ne, Tu vertas daugiau. Todėl tyliu. Mylėsiu tyliai tyliai. Visada. Visada. Visada. Visada.

Nes Tu nuostabus. Nes Tu jau man seniai pažįstamas. Nes Tu man įnešei šviesos. Nes apie Tave man gera galvoti. Su Tavim gera. Buvo, bet nebus. Nes nebūsiu šalia. Gal trims akimirkoms. Ne daugiau. Gal daugiau. Bet ne tiek, kiek man reikia, kiek aš noriu, kiek aš trokštu.

Tu mielasis, esi mano kalno viršūnė. To kalno, kuris labai toli, net horizonte sunkiai matyti jo kontūrą.

Tu brangusis, esi mano sielos degintojas, karalius, valdantis kaip budelis.

Negailestingai.

Tu. Tu. Tu.

Kiekvienas rytas, kiekvienas vakaras turi vardą, vis tą patį - TU. Tik jų skirtingos spalvos. Šįvakarą pilka. Nes suvokimas, kokia aš Tau bereikšmė, kai Tu man visas pasaulis - baisus. Tragiškas.

Ir vis tiek. Myliu Tave. Myliu.

Ne.

Aš nepamiršiu.

Ir nekopsiu į kalną.

Tik nuleidusi galvą purpuriniams dangums, melsiuosi.

Už Tavo laimę. O tai reiškia, kad niekada manęs nepamiltum. Kad aš Tau ir likčiau bereikšmė.



Nes mane mylėti - didžiausia gyvenime bausmė.

Deglo nešėjas:

Atleiskite man, kad vakarais uždarau savo namų duris, ir apsimetu negirdintis visų jūsų aimanų, tamsių sielų šešėlių sumaišties nematantis. Atleiskit man. Bet aš irgi žmogus. Silpnas ir pavargstantis. Geriau šviesus prisipažinimas, nei dviguba apgavystė. Bet nuo to lengviau tik man. Ne jums.


Karalienė Eli'ion:

Nukirskite jam galvą. O deglą sudeginkite. Pelenus sušerkite galvijams.
Mūsų karalystėje nebus šviesos be sąžinės ir stiprybės.

Pasiilgau pasakų. Ilgiuosi senų, tikrų pasakų, kurias klausydavo kelios kartos atgal.

Tu tik pažiūrėk! Koks vakaras. Mano rankomis ropoja mėnulio šviesa įstabi. Aplink nei gatvių, nei žmonių, tik Tu ir aš. Mes dviese.

Pažiūrėk. Va čia, į mano veidą. Į akis. Tyliai krykštauja. Kaip vaikai.

Pažiūrėk, pažiūrėk. Kokia aš silpna dabar. Tereiktų kelių žodžių, kad griūtų man mano gyvenimas.

Ir kam Dievas taip sugalvojo. Aš nežinau. Ir žinoti nenoriu. Tenoriu, kad mano egzistencija susilietų su Tavąja.

Net keista, kaip tatai tokie jausmai padaro žmogų skystą, banalų ir naivų.

Pačiai nesitiki, kad laiminga šiek tiek esu vakar ir šiandien. Gaila, kad niekada daugiau.

Tu! Tave! Labai. Nuoširdžiai. Slaptai.

Dievo planuose yra mano laimė. Tik reikia išlaukti.

Norėčiau po turputį atsigauti. Kad akyse gyvenimas vis šviesėtų ir šviesėtų.

Pamenu tuos laikus, kai buvau vaikas, kai buvau paaugliukė, man visada viskas buvo gerai, arba sprendimų ieškodavau itin racionaliai. O dabar... Susidūrusi su problema, jau noriu numirti, jau noriu slėptis, jau pradedu isterikuoti.

Taip. Dabar aš turiu daug problemų. Bet gyvenimą reikia tvarkytis, kad tų problemų nebeliktų. Ir svarbiausia - kad jų nedaugėtų.

Tik su Dievo padėjimu man tai gali pavykti. Dievo planuose yra mano laimė. Tik reikia išlaukti.

Vynas, sūris ir alyvuogės.

Degradacijos šalia buvimas.

A man p.