Na va, ir vėl visko bijau.

Įsisukusi į kiautą. Vis dar negalinti suvokti pilkasdienybės prasmybės.

Bijau savęs ir rytojaus. Viskas baugiai.

Aš esu laiminga laiminga laiminga.

Vis dėl to. Moku džiaugtis. Nosį aukštyn! :)

Stipriai visus apkabinu.

Man tai didelis pasiekimas. Man to taip reikėjo... :)

Išsekusi.

Rytoj nebus nieko daugiau, tik aš, karšta arbata ir koks mokslinis veikaliukas. Žinau, būsiu perkaitusi nuo mokslo. Bet jei kaistu, tai sudegt iki galo.

Miesto skulptūros nebežino, kaip išstovėti žmonių sąstingio laikmetį. Jos mąsto, gal joms verta pradėti judėti. Kol žmonės lėtai ima virsti akmenimis. Lėtai. Bet virsti. Akmeniu.

Laikinumo sąryšis su žmogumi visiškai nesderina su laikinumo sąryšiu su akmenimi.

Tad, jei žmogus akmenėja, nereiškia, kad jis taps nelaikinu. Tai reiškia kažką kitą, o ką,- aš nė pati nežinau.

Įsivaizduokite. Jūs einate gatve ir staiga viskas pasikeičia: medžiai sukrypę, visi namai tokios neįprastos formos, kad negalite suprasti, kas atsitiko. Ir jūs negirtas. Jūs patekote į kito matavimo erdvę. Į kitą ERDVĖLAIKĮ.

Bet jūs vėl grįžtate. Tik jau senesnis, nes ten laikas bėga greičiau. Jūs grįžtate jau senas, nors man atrodė, kad jūs dingote tik penkioms sekundėms.

Tai nuostabu.

Griežta disciplina yra šviesos greičio konstantai efektyvumo atžvilgiu prilygstanti priemonė savo tikslui pasiekti.

:) No more love, no more fun. Just me, four walls and cornes between them.

Pasiilgau anų dienų. Tada jaučiausi verta Tavęs. Gal todėl tokia ir buvau. O dabar. Aš net vengiu bendrauti, nes nenoriu kitų gyvenimo gaišinti savo menka egzistencija. Tarsi, aš būčiau beveik niekas. Primityvaus mąstymo žmogus.

O tada... Dieve... Jaučiausi gražiausia, protingiausia, gabiausia. Ir gal net, geidžiamiausia. Pasitikėjimo savimi lygis buvo - 101 proc.

Atrodo, niekas nuo tos dienos nepasikeitė... Na, žiūrint į mane iš šono, nekalbant apie mane ištikusias tragedijas, tikrai pasakytum - mergaite, tu dar grežesnė, protingesnė, ir tau viskas gerai. Nosį aukštyn. Deja... Atrodo, nieko daugiau man nereikia, tik ramybės viduje, pusiausvyros. To vaikiško žaismingumo. To mylėjimo visko, kas yra aplink mane. Svajojimo. Nežinau, kas tai. Bet tai buvo seniai.

Noriu pamiršti visas dėmes. Taip, aš puoliau. Bet mane galima pateisinti - aš ieškojau meilės. Tik ne tokiais būdais. Ieškojau artumo. Tik ne tokio, kokio man reikia. Man niekada nebuvo linksma, todėl neteiskit manęs. Aš nesilinksminau. Man buvo labai liūdna. Ir tą liūdesį skandinau...

Aš noriu vėl pakilti. Kad nereiktų papildomų pastangų gyventi. Aš tiesiog noriu džiaugtis jaunyste. Labai noriu. Žinau, kokia ji nepakartojama ir nuostabi. Bet... Laiką leidžiu svarstydama apie būtį. Save analizuodama. Ir tai taip vargina... Taip norėčiau kaip kitos, mylėti, laukti kažko ir sulaukti, dalintis savo džiaugsmais. Tiesiog gyventi. Būti savimi, išlaisvinti save, neslėpti savęs. Kaip aš to trokštu. Ir netikiu, kad man tai pavyks. Dabar tiesiog kaip užsuktas robotukas einu. Tiksiu kaip laikrodukas. Sustos jis gal, gal dar tiksės.

Mano brangiausiasis. Aš pati negaliu patikėti, kaip stipriai Tavęs pasiilgau. Ir vistiek bijau Tau tai pasakyti. Vis tas išdidumas.

Taip norėčiau tikėti, kad aš ir Tu buvom nulemti kaip vienas, kai nušvito pirmoji pasaulio aušra.

Aš noriu valdyti save. Kaip anksčiau.

Ir tada vėl viskas bus gerai. Geriau nei dabar, ar vakar.

Mums buvo pasakyta, kad tai į nieką gero nenuves. Mes tai žinojom. Bet vistiek melavom. Kalbėjom ne tai, ką galvojom, žinodami, kad vedame būsimas kartas į nebūtį.

Didžiausia blogybė ta, kad mes žinodami, vistiek taip elgėmės.

Ir elgsimės. Tokia mūsų prigimtis.

Mano kambarys šiandien kvepia Kalėdomis.

Skauda pirštą nuo rašymo.

Skauda širdį iš meilės/ilgesio.

Jie visi juokiasi, o man liūdna.

Gyvenimo iksai atrodo, neatrandami. Jų reikšmės.

Mano laikrodžiai pernelyg skuba.

Vejuosi atstumus.

Meluoju sau. Sau. Sau.

Trokštu pasakos knygoje ir gyvenime.

Siela kaip jūros bangavimo skersinis pjūvis - aukštai laiminga - prie dugno liūdna.


Žmogau, atsisakęs Dievo, pripažįsti nebūtį.