Dabar turėčiau mokytis, labai įtemptai. Bet nebegaliu susikaupti. Vakar tokia produktyvi diena buvo, o šiandien... Pykstu ant savęs.

*Manęs nebedomina vakarėliai, kurie dar taip neseniai buvo tai, ko labiausiai laukdavau pasibaigus penktadienio arba šeštadienio nakčiai.

*Man net neįdomu, kai troleibuse arba gatvėje užkalbina simpatiškas berniukas. Anksčiau panašių užkalbinimų skaičių laikydavau savo verte, ar kažkas panašaus... Kokia vertinga aš!

*Nebeperku žurnalų, kurių pavadinimuose {moteris, mergina, mada, stilius, panelė, cosmo...}. Na kur jau tau! Apima mieguistas jausmas pagalvojus, kad reikėtų dabar vieną iš jų bent pavartyti.

*Užsukusi į knygyną vis dažniau nupėdinu į filosofijos skyrių...

*Laisvais vakarais, jei tokių turėčiau, mielai pasilikčiau namie,- apsiklojusi milžiniška anklode skaityčiau Nyčę ir gerčiau kavą su pienu.

*Grojarašty nejučia nebeliko net drum&bass! Dabar ten Albinoni, Hendelis. Ak, taip, Guano Apes išbraukti dar negaliu.

*Aš tikrai pasenau. Vienintelė paguoda - viltis - gal tai praeis? Tik kuo greičiau, nes paskui tikrai turėsiu pasenti.

Paskutiniai žodžiai, kuriuos noriu pasakyt - " Visus myliu, bet Tave - labiausiai!"

Linkiu aistringos meilės. Aistringos jaunystės aido Jūsų gyvenime.

Linkiu būti apsvaigusiems iš meilės ir džiaugsmo.

Linkiu mylėti kiekvieną, nepažįstamą arba priešą, taip lyg pažinotume jį geriau už jį patį.

Linkiu kelionės. Ilgos. Negalvojant apie jos pabaigą, nes ši nuostabi kelionė niekada nesibaiks.

Linkiu pamilti save, tikėti savimi. Tikėti savimi - vienintelis atsakymas į visus filosofijos ir metafizikos klausimus.

Paklausykite bent karą gyvenime šio kūrinio 'Adagio in G minor by Albinoni'. Suprasite, galbūt suprasite, dalelę prasmės šio pasaulio.

Apkabinu kiekvieną iš Jūsų. Jūs mane galite pažinoti už bet kurį, kuris mano, kad mane pažįsta. Čia atvėriau visą savo sielą.

Žvaigždutė [09.12.31/10:12]: kodėl tu taip sakai,  juk dar metai nepraėjo, dar daug daug daaug laiko liko
Žvaigždutė [09.12.31/10:13]: nu bet iš tikruju, ziurek, dar daugiau nei puse paros, dar uuu kiek gali nutikti, dar gali ir meileje prisipazinti ir apkabinti, ir as numirti galiu ir dar kas nors numirti gali ir sniego prisnigti iki kaklo dar gali, ir tada sakysi
Žvaigždutė [09.12.31/10:13]: kokie isimintini metai buvo, ir nesvarbu, kad jie jau kaip tigras, kad jau ne kaip jautis. nu ar gi ne taip, ka? ;>
dalgis [09.12.31/10:15]: o zinai.......?
Žvaigždutė [09.12.31/10:15]: (!) ?
dalgis [09.12.31/10:15]: padarykim situs metus fainuolius. ateik sivakar pas mane, pasiimk buteli vyno, paties pigiausio, ne, tris kokius, ir atvaryk. Atsvesim tolka tak, uz visus exitus geriau bus, pamatysi. ka manai? B)
Žvaigždutė [09.12.31/10:16]: ok, einu misraines maisyti. pala, tu zirneliu nemegsti, ane? kuul. Iki vakaro :>

Tu turi susitaikyti su tuo, kad Tikrovė nepasiekiama, kad ji gali pasirodyti tik slėpdamasi, ateiti – pabėgdama. /A. Šliogeris/

ir Dievas man atsiuntė ženklą -        besišypsantį mažą berniuką,

netrukus sužinojau, kad jo nebėra.

O jei man liūdna? Ką man daryti???

Jeigu Tau bus liūdna, ateik. Aš apkabinsiu švelniai, arba stipriai, kaip tik Tu norėsi. Visą naktį glostysiu galvą ir niūniuosiu ką nors raminančio. Atnešiu arbatos ir sausainių, apklosiu šiltu dideliu pleduku, Tu galėsi pasidėti galvą man ant kelių, aš įjungsiu gražų, viltingą filmą, kad Tau nuotaiką pakeltų. Aš stengsiuosi nuslėpti mano kūno virpulį, kad Tavęs tai netrikdytų.

Aš Tau paskaitysiu gražiausius knygų puslapius, eilėraščius.
Jeigu norėsi, galėsim abudu nusigerti iki sąmonės netekimo. Ryte aš Tave paslaugysiu.

Jei tik liūdna, Tu ateik. Aš surasiu žodžius, surasiu visko, ko reikia, kad tik liūdesys Tau praeitų. Aš pasiimsiu Tavo liūdesys ir būsiu laiminga, kad tik Tu, brangakmeni mano, šypsotumeisi.

Aš viską savo gyvenimo galiu nubraukti, jau beveik išbraukiau. Mielas, mano mielas, tik nepalik. Aš uždegsiu švieselę prie durų, kad rastum keliuką iki jų. Ateik, mielas, ateik, jei tik liūdna bus, ateik. Budėsiu prie Tavo liūdesio. Mano mielas, mielasis.

Viskas atrodo *ūdinai, *ūdiniausiai.

bet va, kai pagalvoju apie taviii, brangutėli, perliuk mano, man biški lengviau pasidaro. Biškutį.

Nepalik dar mano pasaulėlio nykstančio, dar pabūk ilgiau nei dieną. Man nesvarbu, ar iš gailesčio ar iš dar kokio siaubingo jausmo, bet dar pabūk. Nekalbėk, neliesk, nežiūrėk, tik prisėsk šalia, man to užteks. Pakvėpuoti tuo pačių oru, aš tave ištroškusi gersiu akimis, o tu galėsi būti abejingas. Man to užteks. Tikrai tikrai. Iš gyvenimo prašiau visko visko, man visada ir dabar reikia maksimumo, paties geriausio, gal dėl to gyvenu taip slegiančiai, bet kalbant apie Tave, man užtenka labai nedaug, nes ir tau jau man yra begalybė. Tu net nežinai, įsijungiu Tavo nuotrauką, pasiimu vyno, užsileidžiu muziką, kuri primena nuostabiausius laikus, ir gėriuosi. Kad taip nuostabu kažkada buvo... Laiko rezonansas sudrebina širdį taip galingai! Atrodo, aš kitam laiko erdvės kontinuume, laikas bėga, bet tik ne čia, tada pradedu laukti Tavo žinutės, kaip kažkada buvo įprasta, bet ateina iš kitų... Iš niekam tikusių, iš Tau niekada neprilygstančių ir tada vėl sugrįžtu į šitą mėšlo krūvą.

Rašau kaip apsvaigus, girta, bet šiandien yra būtent ta diena, kai esu blaivi jau lygiai dvi paras. Aš girta nuo kažkokio ryšio su Tavimi. Apsėsta. Bet kodėl tik dabar?? Po šitiek laiko, po atšalimo, aš vėl degu. Turbūt dėl Tavęs net gyvenimą iš esmės galėčiau keisti.