Tai tarsi istorija, užrašyta apsvaigusio rašytojo mėgėjo. Užrašyta vėlų vakarą, drebančių rankų braižu ant pageltusių senų vokų.

Užtenka  jau  to prabangaus liūdesio ir gailesčio sau. Užtenka jau.

Kai svetimas dangus po truputį tampa artimesnis.
Ir mano sodo mirusios obelys vėl pradeda žydėt.

ir kodel toks zmogus. pats sau negeri daro, noredamas negerio kitam. bet gi kiti protingi, ir zino, kas jiems gerai.

Mano naktis - baimė. Diena - veidmainystė. Rytų nematau, o vakarai pranyksta.

Mano tyla - nerimas. Žodžiai  - apgavystė, kad nieko nebijau. Ir tiki visi, o net nėra kuo tikėti - nes čia nei melas, nei tiesa. Nes mano žodžiai - visada klausia, o ne teigia.

Mano tamsa - man paguoda. Jutimas sienų, o ne akivaizdus jų buvimo įrodymas, man įtikinamesnis.

Mano gyvenimas  - nuolatinė išėjimo pagunda. Besikartojantis bekojis arkliukas senose karuselėse.

Mano lygtys - neišsprendžiamos paprastais racionaliais metodais. Čia nėra iksų, tik vienas vienintelis nulis, lygus daugtaškiui. 0=... Taip atrodo mano lygtis.

Viskas uždaryta, užrakinta. Verkti neįmanoma, nors taip norėtųsi...

Kas bus rytoj???

Bus tai, ką atsiminsiu poryt. Ir poryt bus geriau, nei rytoj, nes rytojus bus praėjęs. Šiandien galėčiau vietoje minčių apie blogą rytojų imtis veiksmų, kad rytojus pasidarytų geresnis, nei man yra nulemtas. Bet jaučiuosi per silpna.

Per daug to savęs savyje.
Kažkaip negerai, ar negera.

Koks gražus pasaulis ir gyvenimas jame būna pavasarį, t.y. taip atrodo. bet man taip neatrodo. juk puikiai atsimenu, koks mano pasaulis buvo žiemai besibaigiant. labai jau abejoju savimi, širdį graužia, kad negerai leidžiu laiką.

bet jau viskas baigta. nebenoriu. ko??? nu ko tu nebenori??? nu nežinau, noriu... noriu ramaus ir taikaus gyvenimo su savimi.

va, ko noriu. ir nenoriu kitokio gyvenimo. nuožmioje ir nuolatinėje kovoje su savimi. nnneee

būtų skype spausčiau enter ir gailėčiausi, kad kažkas skaitys. O dabar dzingulingu gi.

Laikas ir nelaikas. Juk jie vienodai atrodo.