Ir ilgiuosi tų pavasarėjančių vakarų. -Važiuoju pas Luką! - Gerai, tik ilgai neužtruk, valgyti darau.
Sėdi ant dviračio ir leki, godžiai geri orą, kvepiantį tavo namais. Kažką planuoji, svajoji ir žinai, kad viskas tik prieš akis. Pasikalbi apie nieką ir kartu apie viską. Apie nieką, nes tavęs tai kasdieną neliečia, apie viską - nes kalbame apie tai, kas mus supa - planetos, žvaigždės, kosmosas. Kažkur kažkokie mokslininkai kažką išradinėja. Fantazijos valandėlė greitai pralekia. Laikas namo. Ten laukia ant stalo garantuoji manų košė. Su didžiule meile. Pačia didžiausia, kokios jau niekada nebus.

Labai skaudžiai to ilgiuosi.

Rudaakiai - išdavikai. Mėlynakiai - melagiai. Kažkodėl nuo pat mažens labiau bijau rudaakių.

Aš taip pasiilgau jūsų visų !!!  :)*

Paslapčių nereikėtų jau. Arba reikėtų...

Aš nerealiai myliu Vilnių....

keista. kaip takeliai prie namu vienisu uzzelia.. kai niekas nebevaiksto, kai nebarsto savo minciu.

Ar jūs matėte? Ar matėte kada, kaip mirksi laimingi žmonės? Taip dažnai, kaip vaikai, apakinti saulės. O tie, užmigę letargo miegu, beveik visai nemirksi, todėl ir akys išdžiūvusios, niekad neverkia.

Noriu su tavim ...

Laiškų seniai jau nerašiau.. Ir nerašysiu

Lygiai po pusiaunakčio man suvirpa širdis, suspindi ašara akyse ir tuoj pat ji nurieda skruostu. Patraukus galvą toliau, užmiegu.


Gyventi nemoku, visas viltis dedu į mokslą, ten visi mano jausmai. Džiaugsmas, nerimas, baimė, ir netgi meilė.