Rytoj grįžta mano pupuliukas!!! Išbučiuosiu ir nepaleisiu!!!

Yra daug talentų! Tik reikia talento juos atrasti...

Geriu vyšnių vyną ir apie nieką nemąstau!

Šįvakar stebėjausi žmogaus drąsiais ieškojimais,
ir gal šiek tiek keistu realybės suvokimu ir svarbiausia - priėmimu kaip neišvengiamybę.

O gal ir neverta stebėtis. Kiekvienas priima gyvenimą savaip. Vienas sąmoningai. Kitas - kasrytinių pagirių forma, dar kitas - liūdesiu vienumoje.

Jaučiu, kad mastau ne taip.
Ne taip gyvenu. Mano vertybių skalė ne tokia, kad būčiau laiminga.
Kažkas ne taip.

Net bijau ką ir sakyti.
Atrodo, viskas gerai. Sveikata, mokslai, finansai, meilė.
Bet ar viduje aš laimingas žmogus? Nelabai. Ir tik todėl, kad bijau visko, kas taip gražu ir gera, prarasti.

Liaukis bijoti. Pradėk gyventi.

Suprasti - tai transformuoti save, perkelti savo proto būvį į kitą lygmenį.

Pamilti - tai sunaikinti visus lygmenis, nes meilėje nėra mažiau arba daugiau. Čia viskas yra "beribiška", vientisa.

Kažkada Dievo meldžiau, kad tik jo niekada nepamilčiau... Maniau, kad tai silpnybė.
O dabar meldžiu, kad mylėčiau jį kaip dar nieko nemylėjau. Nes dabar tai būtų stiprybė.

Nieko neatsimenu. Viską pamiršau.
Akis, gilias duobutes palei lūpas
Ir spalvą veido odos.

Pamiršau balso virpesį
ir atspalvį jame,
kai tardavai- kokia tu graži

Pamiršau... Pamiršau!
Kaip baisu. Kaip neapsakomai skauda

Ar žmogiškumą jau galima nusipirkti? Juk kai pasiūla tokia maža, tai jo kaina turėtų siekti milijonus. Bet kas iš to, jei tie, kurie išgali jį įsigyti tik dėl mados, pasideda į lentynėlę ir rodo svečiams. Paprastomis dienomis jis dulkėja.

Liūdna :/