Pasiilgau anų dienų. Tada jaučiausi verta Tavęs. Gal todėl tokia ir buvau. O dabar. Aš net vengiu bendrauti, nes nenoriu kitų gyvenimo gaišinti savo menka egzistencija. Tarsi, aš būčiau beveik niekas. Primityvaus mąstymo žmogus.

O tada... Dieve... Jaučiausi gražiausia, protingiausia, gabiausia. Ir gal net, geidžiamiausia. Pasitikėjimo savimi lygis buvo - 101 proc.

Atrodo, niekas nuo tos dienos nepasikeitė... Na, žiūrint į mane iš šono, nekalbant apie mane ištikusias tragedijas, tikrai pasakytum - mergaite, tu dar grežesnė, protingesnė, ir tau viskas gerai. Nosį aukštyn. Deja... Atrodo, nieko daugiau man nereikia, tik ramybės viduje, pusiausvyros. To vaikiško žaismingumo. To mylėjimo visko, kas yra aplink mane. Svajojimo. Nežinau, kas tai. Bet tai buvo seniai.

Noriu pamiršti visas dėmes. Taip, aš puoliau. Bet mane galima pateisinti - aš ieškojau meilės. Tik ne tokiais būdais. Ieškojau artumo. Tik ne tokio, kokio man reikia. Man niekada nebuvo linksma, todėl neteiskit manęs. Aš nesilinksminau. Man buvo labai liūdna. Ir tą liūdesį skandinau...

Aš noriu vėl pakilti. Kad nereiktų papildomų pastangų gyventi. Aš tiesiog noriu džiaugtis jaunyste. Labai noriu. Žinau, kokia ji nepakartojama ir nuostabi. Bet... Laiką leidžiu svarstydama apie būtį. Save analizuodama. Ir tai taip vargina... Taip norėčiau kaip kitos, mylėti, laukti kažko ir sulaukti, dalintis savo džiaugsmais. Tiesiog gyventi. Būti savimi, išlaisvinti save, neslėpti savęs. Kaip aš to trokštu. Ir netikiu, kad man tai pavyks. Dabar tiesiog kaip užsuktas robotukas einu. Tiksiu kaip laikrodukas. Sustos jis gal, gal dar tiksės.

Mano brangiausiasis. Aš pati negaliu patikėti, kaip stipriai Tavęs pasiilgau. Ir vistiek bijau Tau tai pasakyti. Vis tas išdidumas.

Taip norėčiau tikėti, kad aš ir Tu buvom nulemti kaip vienas, kai nušvito pirmoji pasaulio aušra.