Tu tik pažiūrėk! Koks vakaras. Mano rankomis ropoja mėnulio šviesa įstabi. Aplink nei gatvių, nei žmonių, tik Tu ir aš. Mes dviese.

Pažiūrėk. Va čia, į mano veidą. Į akis. Tyliai krykštauja. Kaip vaikai.

Pažiūrėk, pažiūrėk. Kokia aš silpna dabar. Tereiktų kelių žodžių, kad griūtų man mano gyvenimas.

Ir kam Dievas taip sugalvojo. Aš nežinau. Ir žinoti nenoriu. Tenoriu, kad mano egzistencija susilietų su Tavąja.

Net keista, kaip tatai tokie jausmai padaro žmogų skystą, banalų ir naivų.