Liksim kada nors. Liksime žodžiuose, galbūt delnuose, ne savo, o kitų. Liksime sau patiems. Fotografijose. Ir ten mylėsim vienas kitą. Aš tik stebiuosi, kad taip greitai mane pamiršai. Visiškai.

Man yra blogai. Žiauriai blogai. Nebemoku bendrauti. Ne, ne nemoku, o tiesiog nenoriu. Tingiu. Kame prasmė? Svajonių nebėra, nėra tikslų, gyvenu iki pietų, pavalgau ir laukiu vakarienės. Naktį prageriu. Kiek jau mano naktų yra pragertos... Gaila man jų, ir savęs netgi. O moralės irgi nerasta. Jau po**ui viskas man. Man reikia pas psichologą :) tik gaila, kad ir jų pagalba abejotina.

Iš manęs tikimasi kažin ko. Jei nebūčiau degradė slapta, o būčiau ja viešai, ta prasme tiems, kuriems aš rūpiu, man palengvėtų. Bet ką daryti, kai pati sau esu degradė. Pati sau esu nusikamavusi. Kitiems atrodo, kad man linksma, kad man gera gyventi, kad man viskas sekasi ir kad taip bus visada. Girdžiu šiuos žodžius kasdien. Bet aš tik pati žinau, kaip yra. Yra blogai. Slepiu jau nemažą sielvartą. IR jis jau nebemažės. JIs tik auga. Ir nežinau, kaip su juo bus. Nesmerkit manęs, mielieji, aš taip toli nuo jūsų. NIeko nesuprantu, esu nenormali. Bet gal tai gerai. Kiek gi reikia tų normalių? Kai kitam blogai, kažkam būtinai bus gera dėl to.

Blemba. Aš durnė. Kiek galėjau mylėti. Jei ne daug, tai bent nemažai. O dabar. Vat šią sekundę pajutau, kad... Kirba širdelė. Ir dar liūdniau, kai tai pasirodo esant beviltiška. BEVILTIŠKA. Kol išmoksiu atverti širdį, praeis amžinybė. Ir tai, jei pasiseks.

Labas. Rašau iš saulėto kambario, kvepiančio vyšniomis ir neišsipildžiusiomis svajukėmis. Atleiskit man, kad aš degradavusi ir svajoti nebemoku. Aš stengsiuosi pakilti ir keisti pakeisti sukurti laimės sąvoką naują, nes ana nebedžiugina.

Jei kada rasi mane dainuojančią liūdnom akis, nesistebėk, kad aš keista. Keistas būsi tu, jei to klausi. Ir akmenys dainuoja. Girdėjau kaip jie skaudžiu tylėjimu pritaria giriai. Kaip jie norėtų prabilti! Bet negali... O tu gali, bet vistiek tyli. Gerai, baigiasi mano džiaugsmai, o jei ne, tai jų tiek nedaug liko. Rašysiu laiškus.

Niekuo netikiu, nieko nesitikiu - esu laisva. Ar tikrai?

Auje. Man liūdna taip, kad tuoj verksiu. Dabar žinau, kaip jaučiasi vieniši žmonės. Ateini ir nė žvilgsnio. Ir nebesupranti už ką tave myli, ar todėl, kad reikia, ar todėl kad, nori. Todėl kad taip turi būti.

Nieko nebenoriu. Uždarytų mane į beprotnamį. Ir tada būtų man gerai. Ten man vieta. Kažkoks nesusipratimas.

One love, one life, one wish, one kiss, one miss... And then. Deep end. So on.

Žmonės, kodėl jūs tokie laimingi? Dėl ko? Nesuprantu, kuo jūs džiaugiatės. Per teliką paklausot yvos - esat laimingi, sukertat traškučių - esat laimingi, su draugais išgeriat alaus - esat laimingi, į panas pažvairuoja su lenciūgu ant kaklo lietuvos dvarniaška - esat laimingos. Aš nežinau, kuom džiaugiuosi. Kuom? Nežinau. Jūs laimingi, kai sportuojat, kai ką nors parašot, kai su kuo nos pasikalbat, kai paklausot savo muzikos, kai perskaitot knygą. Aš savąjį džiaugsmą randu kituose. O tai yra sunkiausia, nes mažai kas nori su manim būti, mažai kam maloni mano draugija. Mažų mažiausiai nuobodi.

Jūs laimingi. Aš ne. Aš giliai nelaiminga. Noriu išeiti kur nors, atsisėsti po medžiu, ir kad niekas namtytų. Nežinau, kodėl to noriu, bet noriu. Jei jau vieniiša tarp žmonių, tai geriau būti visai viena. Vienišesnė už medį, už jį paliekančius lapus, kurie apkloja mirusiųjų kapus. Kaip man ilgu.

Gerai. Tebūnie. Nesu gražuolė ir net nesu faina. Nekenčiantys savęs eina tais keliais, kuriais išdidžiai rujoja šunys. Ir net kai lyja lietūs, smagiau būna sulyti kaip šuniui nei tripsnoti po firminiu skėčiu, atsiduodančiu pelėsiais. Laimė ne kituose žmonėse, o tavyje. Kol tai tik žinai, bet nemoki, tau galas. Galas gali tęstis iki kitos gatvės, rožinių plytų namo, arba čia. Ties kadaise damų išmindžioto grindinio. Dabar jo nebėra, dabar čia važinėja taksi.

Ir dar. Jei kada būsi netoliese, arba praeisi pro mane, mirktelk man. Aš nepasakysiu labas, bet žinosiu, kad skaitei šitą š***. :)

Laiškus supakavome į šviesiai rudą popierių, užrašėme adresą ir išsiuntėme. Po kelių dienų paskambino ledi ir pareiškė, kad laiškų nesiruošianti skaityti, o keli iš jų jau virtę pelenais namų židinyje. Negalėjau sulaikyti ašarų. Nieko nepasakiusi, padėjau ragelį.

Aš moku rašyti, žinau netgi, ką noriu pasakyti ir kam tie žodžiai skirti. Tik nemoku nebijoti. Nebijoti parašyti laišką ir jį išsiųsti.

abejoja, ar as myliu. aisku, kad myliu. gal kiek kitap.