Iš manęs tikimasi kažin ko. Jei nebūčiau degradė slapta, o būčiau ja viešai, ta prasme tiems, kuriems aš rūpiu, man palengvėtų. Bet ką daryti, kai pati sau esu degradė. Pati sau esu nusikamavusi. Kitiems atrodo, kad man linksma, kad man gera gyventi, kad man viskas sekasi ir kad taip bus visada. Girdžiu šiuos žodžius kasdien. Bet aš tik pati žinau, kaip yra. Yra blogai. Slepiu jau nemažą sielvartą. IR jis jau nebemažės. JIs tik auga. Ir nežinau, kaip su juo bus. Nesmerkit manęs, mielieji, aš taip toli nuo jūsų. NIeko nesuprantu, esu nenormali. Bet gal tai gerai. Kiek gi reikia tų normalių? Kai kitam blogai, kažkam būtinai bus gera dėl to.

Blemba. Aš durnė. Kiek galėjau mylėti. Jei ne daug, tai bent nemažai. O dabar. Vat šią sekundę pajutau, kad... Kirba širdelė. Ir dar liūdniau, kai tai pasirodo esant beviltiška. BEVILTIŠKA. Kol išmoksiu atverti širdį, praeis amžinybė. Ir tai, jei pasiseks.