Kai keliauji, keliauji per žalumą lyjant
Akys miglą išsiurbtų, išlytų be garso.
Visos dangiškos lyros tik augančios votys
Išsilygtų sekundę be gėlos ir be melo.

Tu užverki akis - jos tik girgždančios durys.
Nuo stogų per vamzdynus į gyslas upelių
Bėgs ratilai delčios pilnatyj prisiminę
Veido įspaudus - iškreiptą tavo likimą.

pro memoria

tu toks tylus –
kai pateka pro rėmus mėnulio atspindys
kai drumsčiasi tamsa ir neriasi nešvarų rūbą upė
kad raibuly ratilais tolstantis nurimtum
į krantą vakaru priskrudęs tyliai

tu nevanduo –
tik atspindys patvinkus krantui rytu
tik juodasparnis priešaušrio verpėjas
per trumpos rankos prieplaukai artėjant
kad prisitrauktum ajerus praskyręs

tu negraudus –
ten nieks ir nesigroži, nelyja ten
nei durys nesivarsto, kai naktimi eini
žolė namon garuoja, čia vartai praverti
ir aš tave cituoju...

šešėlis krenta nuo žmogaus -
ne žmogus nuo šešėlio

...ir atrodė, kad per pusę suskilęs mėnulis
rieda paviršium, kad įsikandęs alyvų šakelę ir
išpūtęs žandus laka ežerą priklaupęs jotunas.
ar neišlakė tavo akių? mano pėdose įšventintas
dievas, einu nežiūrėdamas, tik girdžiu kaip vandenio
kūnu ima tekėti veidrodžio kraujas, einu vandens
išdžiūvusiom rankom, dulkėtom gyvenimo linijom.
ar būsi nuoga kai pasensiu? ir kalas po slenksčiu
gyvatės, iškiša šnypščiančią Y. ji bijo mylėt ir gyvačių,
nes jų kūnai žuvyčių blizgumo, bet burna ne žuvyčių
tylėjimo. o aš bijau, kad pavirsiu angim ir neprasižiosiu
visą gyvenimą. juk gyvačių nieks nebučiuoja prancūziškai!

atokaita  - o aš,
išdurtomis skylutėmis žvelgiu į tylą -
nėra drugių aplink ir medžiams trūksta oro,
dangus, dangus, dangus paklodėmis sluoksniuoja.

erškėtrožė dygi - pasruvo kvapas
prasmelkdamas šešėlio laukiantį verpėją,
laikau save už piršto horizonto sielių, skaidrumas
audekluos ramybę kamuoliukais pievose pasėja...

vakarop

rasimas grasina stumdo

policija labai sustiprinta. kariai taip pat.