kokie visi svarbūs, kokie arogantiški.
o aš tai runkelis.

paliksi vėjui dainą, kad nuneštų miško
čiulbuoniams pakartoti graudžiai verkiančią-
liks medžio atmintyj giesme dvitraukio geliančia
ir birs lapeliais sakalai per niek išgąsdinti

delnuos laikysi lazdą uosio kietąją,
o iš akelių birs rasa lazdynuos tykanti-
ar varganą naktelę išbaidysi šiąnakt basas
dar pavadėlį nerdamas ant kilpos palubio. 

link auštant linkio dūsausies  ant žirgo
išjodamas retai likimo pažaboti,
kur laumės skepetom ryte rasas dalija-
paliksi vėjui dainą – vėstančią žariją.

Paklydau-
kloniuose salsvų pašvaisčių, 
ten avys kirptos žirklių tuštuma-
raliuočiau, bet randai neduoda
išgauti garso penkline ilga.

visko bus dar tiek daug
tik manęs nebeneš sraunios upės

kai tave šlykščiausiai parduoda.

nežinia tikra nežinia
tiksi tiksliai į tylą

Mes -
sulysę nuo ilgo laukimo,
ar pabėgę  į niekur per žiemą -
mudviem akys įskilusio  stiklo,
rankų virvės - mazgeliai pirminiai.

Mudu –
vakaro šunys benamiai,
šiurkštūs žodžiai – pridusęs lojimas,
kai žinojimas – nerimo gralis -
girdo  tirštą  bedalio likimą.

Atsikelti-
po sniego gurguolėm
ir nuslysti iš niekur į viską,
kai mazgeliais iš drėgno lijimo
nusimegsime maršką  drobinę.

žinote, kad nenoriu nieko girdėti

šitiek laiptų į niekur-
laiptai žingsnių neturi

Šitiek laiptų iš nieko –
laiptai norų neturi