Trys drambliai šiąnakt laikantys žemę
ir trys nuodėmės tamsą parduoda,
siauras plyšis rytuos –
tai tik žuvys į dangų -
o gal sielos ant sielių švyluoja.

Tiek delčios ten prikrito į langus,
vakarų  blausios skiautės suplyšo,
trečią dievą tikiu –
teka gelstančios saulės
iš beribės į  nežinią juodą.

Pažiūrėtum į nuotrauką seną
tris dienas žvilgsnio skausmas lytėtų -
verksmą žvilgančios aukšlės išduoda,
trūksta erdvei akių –
trepsint pustomą gruodą.

Be drėgmės, be dėmės,kai taip šalta 
tris nakvynės golgotas išbandom
ir trūnijam savy –
senka nuojautos žalvario šaukštuos -
miegą genam šalin ir atrodo -
mudu - avys kely,
mus bliovimas išduoda.

Dienos - 
iš lėto sutrupina baimę ir lieka
į ilgą naktyną  įkritusios laukti -
ir visad kartoji, nes  mintys užstringa
ir kybo ties nerimo matiniu langu.

žydėti

bet man patinka
poetė Aušra K.
ir berods tai tobula ką ji yra parašiusi

Tylūs namai, Tekle, girdi, tylūs kerai senolių, tylus metas,
tik kertėse prisnigo balto sniego, ne sapno, ne, tik purumo,

kai braidai po jį, atrodo, kad esi valkata be namų kertės,
be sėjėjo minčių, tik raganų smegenys tikiesi sudygs, sudygs.

Tamsu man, Tekle, kai vandenys stingsta, kai akys nemato,
kai drumsčiasi veidrodžiai anapus, užmarštyje nėra šviesos –

rankos tokios sunkios, apglėbtų tave, taliją, leistųsi žemyn,
bet paryčiais vis šauki, kad nebuvau švelnus, nebuvau tavo.

Slenku piligriminiais žėmėlapiais, išsipildžiusiais sapnais –
tylūs kerai apsunkina rudenio giesmę, glaudžiuosi gluodenu

ir taip ilgiuosi vaikystės, ne tavęs, Tekle, ne tavęs...

nes sapno šešėlis
pavėsin įslinko
nes liko naktis
ilgapištė

išsidulkinti

Jei galėtum
nubusti iš miego netyčia
tyloje
ar regi
rymo pilkos beirklės valtelės,
slepiant tylą krantams padūmuoja nuo augančio tavo
smėlio pilys - rankų yriais iš gelsvo supiltos.

Jei norėtum
Sugrįžti iš vasaros žiemą
Pakeliui
ar sustotum
Pagalvėlę iš smilgų numegzti  kai rytas
Sunkią kuprą aplenkęs kad protėvių protas
Išminties senkant vandeniui teiktų

Jei galėtum
nubusti iš miego netyčia
tyloje
ar regi
rymo pilkos beirklės valtelės,
slepiant tylą krantams padūmuoja nuo augančio tavo
smėlio pilys - rankų yriais iš gelsvo supiltos.

mano gyslose vanduo srovena.