mistika tas gyvenimas
---tas vėjas tik šiurena tik šiurena...

--------------------------

Aivaras Veiknys
iš tiesų 
tik paparacius

...Tada susapnavau sapną.
Ėjau paplūdimiu šalia Viešpaties. Mūsų žingsniai spaudėsi į smėlį, palikdami dvi pėdų eiles: mano ir Viešpaties. Sapne man dingtelėjo mintis, kad kiekvienas iš šių žingsnių reiškia  vieną mano gyvenimo dieną. Tada sustojau ir atsigręžiau pažiūrėti į  tolumoje nusidriekusias pėdas. Ir pastebėjau, kad kai kuriose kelio atkarpose vietoj dviejų pėdų  eilių tebuvo viena. Apmąsčiau visą savo gyvenimo kelia. Ir- koks netikėtumas! – viena  pėdų eilė sutapo su liūdniausiais mano gyvenimo tarpsniais. Tai buvo  nerimo ir nekantraus laukimo dienos, egoizmo ir blogos nuotaikos  dienos, išbandymų ir dvejonių dienos, nesuprantamos, persmelktos  kančia dienos... Tuomet pasisukau i Viešpatį ir ėmiau jam priekaištauti:        - Tu žadėjai, kad būsi su mumis kasdien. Kodėl pažado neišpildai?  Kodėl palikai mane vienišą pačiomis sunkiausiomis mano gyvenimo  dienomis, tada, kai man ypač reikėjo tavo artumo?
Viešpats nusišypsojo:        - Mano mielasis sūnau, aš ne akimirkai nepalioviau tavęs mylėjęs.        - Viena pėdų eilė sunkiausiomis tavo gyvenimo dienomis yra mano...  Tomis dienomis nešiau tave ant rankų.



Iš Bruno Ferrero knygos
"Ratilai vandenyje. Trumpi pasakojimai sielai".

nuo viso šito...

Tai, kad jūsų niekas nesupranta, dar nereiškia, kad jūs menininkas.

10503

Trapecija rudens-
diena prasideda, nešluotos gatvės,
nuskurusiais nakties kalnieriais šunys
į gatvę vizgina, moters nėra nė kvapo.

Tai laikas tarp miglų,
tarp tirpstančio sapnyno kylio,
kol vėjas nesvarumo debesį po guobom glosto,
apsisuka ratu čia rytas laikrodžiais ištvinkęs,
kai sms lyčiu bekraštę dykumą pamiršęs.

Trapecija delnų –
Laikydavom kadaise duoną ajeruos,
Akis ir širdį pelenuos, rankas aukštyn pakėlę -
Kai nuo pabalusių krantų atslinkęs vėjas
Nublokšdavo prie rudenio nešluoto gatvių...

lango rėmai sutrešę

iki gyvos galvos
gyvenimą kartoju
ir trupinu  iš anksto  ryto  riekę,

arbatos  sau įpyliau –
rūkas driekias
ir ant kraštų  lūpažiedžiai išblunka;

diena prasideda -
nešluotos  gatvės ,
velėja moterys save ir vyrus
šaligatvius tik merkia rūgštūs lietūs,
kuomet meldžiu:
- nupirk, klebone, vyno...