...Tada susapnavau sapną.
Ėjau paplūdimiu šalia Viešpaties. Mūsų žingsniai spaudėsi į smėlį, palikdami dvi pėdų eiles: mano ir Viešpaties. Sapne man dingtelėjo mintis, kad kiekvienas iš šių žingsnių reiškia  vieną mano gyvenimo dieną. Tada sustojau ir atsigręžiau pažiūrėti į  tolumoje nusidriekusias pėdas. Ir pastebėjau, kad kai kuriose kelio atkarpose vietoj dviejų pėdų  eilių tebuvo viena. Apmąsčiau visą savo gyvenimo kelia. Ir- koks netikėtumas! – viena  pėdų eilė sutapo su liūdniausiais mano gyvenimo tarpsniais. Tai buvo  nerimo ir nekantraus laukimo dienos, egoizmo ir blogos nuotaikos  dienos, išbandymų ir dvejonių dienos, nesuprantamos, persmelktos  kančia dienos... Tuomet pasisukau i Viešpatį ir ėmiau jam priekaištauti:        - Tu žadėjai, kad būsi su mumis kasdien. Kodėl pažado neišpildai?  Kodėl palikai mane vienišą pačiomis sunkiausiomis mano gyvenimo  dienomis, tada, kai man ypač reikėjo tavo artumo?
Viešpats nusišypsojo:        - Mano mielasis sūnau, aš ne akimirkai nepalioviau tavęs mylėjęs.        - Viena pėdų eilė sunkiausiomis tavo gyvenimo dienomis yra mano...  Tomis dienomis nešiau tave ant rankų.



Iš Bruno Ferrero knygos
"Ratilai vandenyje. Trumpi pasakojimai sielai".