lėlininko nuoseklumas...

...ir atrodė, kad per pusę suskilęs mėnulis
rieda paviršium, kad įsikandęs alyvų šakelę ir
išpūtęs žandus laka ežerą priklaupęs jotunas.
ar neišlakė tavo akių? mano pėdose įšventintas
dievas, einu nežiūrėdamas, tik girdžiu kaip vandenio
kūnu ima tekėti veidrodžio kraujas, einu vandens
išdžiūvusiom rankom, dulkėtom gyvenimo linijom.
ar būsi nuoga kai pasensiu? ir kalas po slenksčiu
gyvatės, iškiša šnypščiančią Y. ji bijo mylėt ir gyvačių,
nes jų kūnai žuvyčių blizgumo, bet burna ne žuvyčių
tylėjimo. o aš bijau, kad pavirsiu angim ir neprasižiosiu
visą gyvenimą. juk gyvačių nieks nebučiuoja prancūziškai!