po galvą akmenį padėti šiąnakt
ir dievo nepamiršus melsti ryto

dūženos

tiek daug lai(š)kų po ašarą sudužo

mano liūdesys - tai juodas taškas.
tai dėmė ant nudėvėto lapo.
kas jis toks - gerai žinau. o aš kas?
baltuma kurią kažkas nutapė.

vakarais dažnai aš jam į snukį
o po to išgert alaus pasiūlau.
pakalbame apie žemės ūkį
apie meiles ir kitaip įžūliai.

grįžtame namo tartum šlepetės
jei nebūčiau girtas - tai apalpčiau.
tavo veidas krypsta keturmatis.
sukišu gražiai nakvot. į stalčių.

rytas. mineralinio stiklinė.
liūdesys iš stalčiaus visas kyšo.
šiąnakt buvo šitiek išskirtinio
mano liūdesio ir prasto ryšio.

mano pėdose senka dangus

primušti

nuojautos ir nuoskaudos

klumpa kojos

nieko

Tylūs namai, Tekle, girdi, tylūs kerai senolių, tylus metas,
tik kertėse prisnigo balto sniego, ne sapno, ne, tik purumo,

kai braidai po jį, atrodo, kad esi valkata be namų kertės,
be sėjėjo minčių, tik raganų smegenys tikiesi sudygs, sudygs.

Tamsu man, Tekle, kai vandenys stingsta, kai akys nemato,
kai drumsčiasi veidrodžiai anapus, užmarštyje nėra šviesos –

rankos tokios sunkios, apglėbtų tave, taliją, leistųsi žemyn,
bet paryčiais vis šauki, kad nebuvau švelnus, nebuvau tavo.

Slenku piligriminiais žėmėlapiais, išsipildžiusiais sapnais –
tylūs kerai apsunkina rudenio giesmę, glaudžiuosi gluodenu

ir taip ilgiuosi vaikystės, ne tavęs, Tekle, ne tavęs...