tai ne laikas pami[r]šo, ne lietūs paklydo, tik vėjas
veja skrandą namo, nes nupjautos ražienos
taip trumpai, kad net trūksta kantrybės matuoti...

be ritmo aš o šiandien lyja
nes ši ramybė tyliai sminga
giliai į paširdžius kur tvyro
tuščia erdvė pro luoto ilgį
nes visos valandos per trumpos
kiek skubame jas išbarstyti
ir nieks nemato kai negirdi
net tavo šnaresio pripilto...

avižos

http://www.rasyk.lt/read-138661.html

sapnuoju aš , kad tu šalia esi
kad sapnuose bučiuoji mano plaukus...

Sapnuoju aš pavasario rytą kolūkiniame kaime. Einu palei plaukiantį žiemkenčių lauką, aplinkui žydi gėlės, dūzgia bitės, virš galvos vyturėlis virva. Ir taip smagu man eiti, taip smagu, kad verkiu iš laimės ir daineles dainuoju. Bet staiga matau – bėga prie manęs kažkoks žmogus ir rėkia:    – Ei! Sustok, palauk!    Aš sustojau, palaukiau. Jis pribėga, mandagiai pasisveikina ir sako:    – Kur eini, metam po rublį.    – Bet juk aš tamstos visai nepažįstu, – sakau, – be to, aš sapnuoju.    – Kas čia tokio, – sako, – metam ir tiek.    – Bet juk aš sapnuoju, – bandau įtikinti jį, – aš negaliu mesti po rublį*, nes aš sapnuoju, supranti. Sapnuoju. Iš tikrųjų čia nėra manęs. Tai tik sapnas.    – Kaip tai nėra, – sako jis, – apsičiupinėk.    Aš apsičiupinėju. Pasirodo, iš tikrųjų esu. Kas belieka daryti? Svetimam žmogui norisi iš gerosios pusės pasirodyti. Sumetam. Jis nulekia į parduotuvę ir parneša. Čia pat, po beržu, ir padarom. Tada jis ir sako man:    – Maunam pas...    – Nieko neišeis, – sakau, – aš juk sapnuoju.    – Tai kvailys, – stebisi jisai, – liaukis.    Aš lioviausi. Žmogus esu ryžtingas, lengvai pasiduodantis kitų Įtakai. Patraukėm pas mergas. Pakeliui sutinkam dar vieną. Su švarku. Pasirodo, jie pažįstami.    – Susipažink, – sako maniškis tam su švarku. – Čia mano draugas. Neblogas vyras. Tik nusišneka.    – Metam po rublį, – sako tas, kur su švarku, – tas gyvenimas toks...    Na, ką gi? Sumetam. Nusiperkam. Padarom, O toliau blogai. Sveikata mano tai silpna. Jaučiu, kad toliau nelabai.    – Vyrai, – sakau, – parveskit mane namo. Neliksiu skolingas.    – Kur gyveni? – klausia.    – Nežinau, – sakau, – aš juk sapnuoju.    Tada jie nusispjovė ir nuėjo, o mane paliko.    Vos tik jie nuėjo, žiūriu – atvažiuoja milicija**. Aš labai išsigandau ir pradėjau žnaibyti save. Ir vis tiek nepabudau. Paima jie mane ir veža.    – Kur, – klausiu, – vežat? Aš juk sapnuoju.    O jie – nieko. Nuveža mane į blaivyklą ir pastato po šaltu dušu. Estamos perdidos.***    Rytą pabundu, atmerkiu akis, dairaus ir ne suprantu, kur esąs. Aplinkui palmės, eukaliptai, riaumoja liūtai, šuoliuoja kengūros. Lyg ir Afrika, lyg Australija. Bet aš jau nebesistebiu. Pasaulis keistas ir sudėtingas. Ir mes niekad jo iki galo nesuprasim.      * Iš esmės, aš ne prieš tai...    ** Šitą ir visus kitus nukrypimus nuo tikrovės, matyt, galima pateisinti tuom, kad aš sapnuoju.    *** Tai keiksmažodis. Atrodo, ispaniškas.      Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

tavo duktė kurva

nes išmintis ateis į tavo širdį

ir žinojimas džiugins tave.

lietus ant lango

žmogaus ekologija, kas tai?