nuo duonos riekės saujoj
lyg angelo sparnų
jaukioj minkštoj pagalvei
tarp mirgančių sapnų.
tu pas mane ateisi
su pienes lengvumu
ir paslaptį atskleisi
su meile be krantų.
o aš ilgėsiuos pievų
šnarėjimo sparnų
minkštučių samanėlių
ir mėlynų akių.
po samti balto vyno
ir klegesio puotos.
sudėtos laimės skrynioj
ir baltumos skliautuos.
gilios dangaus žydrynes.
aukštų, didžių kalnų.
kelių kur susipynę
į tūkstančius kasų.
nuo duonos riekės saujoj
nuo šypsenos šiltos
tavęs manam pasauly
ir miegančios tylos.

su skepeta nuo skruosto,
nubrauk ir nuramink
atrask mažyti juostą
su degančia širdim.
prisėsk brolau po gluosniu
ir skęsk gyvom viltim
tikėjimu nuklostyk
šešėlį po savim...
išgirsk, kaip rūkas byra
į upę be krantų
ir groja rytas lyra
vėl tūkstančiams žiedų.
sūpuojasi po gluosniu
sūpuoklėse sparnai
tu angelą paguoski
jei kelio neradai...
aš nieko nežadėsiu
tu juk mane žinai.
tik saulę ritinėsiu
po pievą vakarais

lyg grandine po kaltu
prabėgs šita diena.
tau sąžinę suveltą
atnešiu paslapčia
tu į akis žiūrėsi
su tūkstančiu žvaigždžių
ir sielą glamonėsi
nakty po menuliu.
supuls į krūvą mintys
po apklotu jausmų.
svajonę paskandinsiu
tarp sugriautų vilčių.
o tu lytėsi nuoga
ir virpančia delnuos
gyvenimo paguodą
aukštuos dangaus skliautuos.
vaitos iš nekantrumo
išgąsdinta širdis.
priglus dvasia sušilus
ir švelniai apkabins.
mainysis sodrios spalvos,
čiurlens lyg upeliu,
ir šoks ryte palaima
tarp žydinčių laukų.

Aš vėl skęsiu žalioje akių gelmėje.
Keisiu formą tavuos delnuos
Tarp gyvenk ir mirk, blaškoma.
Sakysi, kad girdi muziką...
Kad delnuose laikai vaivorykštę,
Kuri mirga visomis spalvomis.
Gera. Ramu. Jauku. Dieviška.

Tartum žengtum raudonu kilimu,
Bet tai, tik tarpinė stotelė...
Tu jau žinai kelia, kuriuo čia patekai.
O kas toliau, gali tik nujausti...
Tie puslapiai dar tusti, be mėlyno
Rašalo prieskonio, be simbolių,
Tik su trapiomis sajomis į ateitį.
Gera. Ramu. Jauku. Dieviška.

...kažkada jis pasakė, kad turi problemų su sveikata. Nebuvau to žmogučio mačiusi, gulėjau lovoje, stebėjau lubas. Ir kažkaip instinktyviai iš kažkur aplankė mintys lyg vizijos, su geru pliūpsniu energijos, kuris lyg iškrova pasklido po visa kūną, įkaitino delnus ir nurausvino veidą. Net nebandžiau nustebti, nors tai buvo visai netikėta.
Nurašiau tai šeštam pojūčiui ir įsirašiau į pasąmonę, kažkaip automatiškai gavosi.
O turinys buvo toks, kad galiu jam padėti. Lyg tai būtų mano misija, padėti žmogui, kurio nemačiau. Su kuriuo man buvo lengva bendrauti.
Galima gydyti ir tai ne kas kita kaip prisilietimo stebuklas. Taigi turiu leidimą, bet prie žmogučio prieiti negaliu. O noras padėti yra labai didelis. Tačiau jis man nepasiekiamas, kol kas nepasiekiamas. Įdomu, jei šia misija įvykdysiu, ar gausiu kitą ?
Negaliu pasakyti, kaip tai daroma, nes manęs nesupras... taigi apgraibomis žingsniuoju, link tikslo ir be galo tikiuosi stebuklo.
Kaip maža mergaitė prilipusi prie stiklo, ir užburta liūties ir žaibų, dievinu tuos išlydžius ir juos lydinti griausmą.

Aš ieškau energijos. Noriu šiltų palinkėjimų. Žvelgi taip  mąsliai į akis, ir mano nuostabai pažeri bedvasius, rūgštimi atsiduodančius žodžius. Ką tu išmanai apie manas svajones ir troškimus, aš juk neprašau tavęs duonos, tai kam man tada, tavo trupanti nuomonė ?
Kokie kartais naivūs būna žmonės, jie tiki, kad gali apsvarstyti, tai kas yra ne jų, ko jie visai neišmano. Žiūriu aš kartais į juos apuoko akimis, ir bandau suvokti esmę, nenuosekliai pažertų minčių kratinio, nejau mes nebemokame kalbėti ? Ir kuo daugiau pažįstame laiko, tuo vienišiasni tampame.
Man patinka tyla, kai girdi savo alsavimą, kai nelauktai surandi atsakymus į dar neužduotus garsiai klausimus.
Aš kartais susiduriu su periodiškais dėsningumais, kurie man kelia šypseną. Žmogus perka loterijos bilietą, ir tuoj pat, akimirksniu, po to pasako frazę, aš juk žinau, kad nelaimėsiu. Tai beviltiška. Taip ir norisi pasakyti, ačiū už paramą tiems kurie žino. Ne, kurie yra tikri kad laimes. Belieka tik prieiti ir pasiimti. Su kaupu pasisemti, jų skepticizmo.
Aš jau žinau, ko man reikia... noriu įsigyti jų visų pasąmonėje glūdinčia viltį, ir atvirai deklaruojamą išankstinę nesėkmės sąvoką. Tik tam, kad į savo kišenę įdėčiau ta atsitiktini bendra pasąmone sukurtą, laimingą bilietą. Taip ir norisi, kandžiai pasakyti, ačiū jums už tai, kad pamirštate būti „dievais“.

Aš vėl šypsausi dieviškai,
o tu seki mane žvilgsiu...
Lyg būčiau angelas nupuolęs,
ir tai žinotum tik tai tu.
Mane taip šildo tavo akys,
kaitra prabėga skruostais nejučia.
Kas žino, gal manus sparnus surastum
jei jų ieškotum paslapčia.
Mane vėl tyrinėja rudos akys,
ir stabteli akimirkai, vėl  ties puošnia sage.
O kam dievai sukūrė spindesį,
kai kartais tampa jis tikra kančia.
Juk tu geidi puotos, nurengęs laiką,
ir palinkėjęs sąžinei saldžių sapnų,
Per plona atbrailą žengi pažėręs
man  saują aukso pinigų.
Manai, kad galima nupirkti meilę,
bet tai, tik tai miražo atspindys.
Mes kartais pakeliam taures už garbę,
nors tai, beprasmių žodžių skambesys.
Nudelbsiu aš akis į žemę,
ir vėl pakelsiu, bet jau žudančių žvilgsniu.
Ir mano dėmesys nebus už ačiū,
kam užsibūtį ten, kur meilės nejauti...
O tu tiki, kad pinigai – karaliai,
ir aš tau dieviškai šypsaus.
Nesupranti, kad tu bedalis,
ir vėl paskęsti pataluos kvapniuos.
Nėra man kainos, kad įpirktum
tai ką, kitiems, aš veltui dalinu.
Prabangūs rūmai ir aukso rūbai,
smulkiom šukelėm byra ant grindų.

Noriu pienės pūku nusileisti ant kelių.
Ir jaukiai paskęsti tavajam glėby...
Noriu vėl girdėti sekamą pasaką.
Ir jausti... kai švelni ranka glosto plaukus.
Noriu snaudulio su medaus prieskoniu
Kai pamažu, mieguistai merkiasi akys.
Noriu minkšto, kvepiančio ir šilto  patalo,
Mylimo žmogaus šalia su šilta šypsena.
Noriu akimirkų, kurios turi laimės prieskoni.
Ir ilgam įsirašo prisiminimais atmintyje.
Noriu būti, ten kur manęs nėra ir kur esu.
Tapti angelu laisvu, sklendžiančiu, atviru.

Susikurki pasaulį iš savo svajonės,
Su šiluma ir ramia balta žiema...
Su saule jaukia, kuri neakina,
Bet sušildo tave nauju rytojumi.
Susikurki pasaulį iš savo minčių.
Kurios lyg jūra, plati ir nevaldoma,
Bando pabėgti, ištrūkti iš savo krantų...
Pasaulyje, kuriame vaikyste prisėda,
Ant dienotvarkės nualintu kelių...
Ir prisiminimais lyg šydu apgaubia tave,
Ji saugos tave nuo skubėjimo ir abejonės
Su nerimo priemaiša, nuo nesėkmės.
Nuo tuštybės paskendusios gyvenime...
Susikurki pasauli iš meilės ir troškimo
Nuolat jausti gyvenimo skonį...
Ir tarp beprotiško monotoniško skubėjimo
Nepamesti, ir  vėl rasti save, nuoga.
Be kaukės, kuria su netikra šypsena,
Bando parduoti tau, beasmenė visuomenė.
Įvaizdį iš prabangios parduotuvės vitrinos.
Gyvenimo stilių iš mirgančio ekrano.
Susikurki pasaulį iš troškimų, kurie tik tavo.

Kai tamsa ima groti kantrybės stygomis.
O tu tyli, vyniodamas mano plaukų sruogas
Ant jautrių vienatvei ir išdavystei pirštų...
Jausmai groja baimes ir nerimo simfonija.

Si bemol  prasideda jauki ir šilta artuma,
Taip tu pažysti, tą saldų palaimos skonį...
Niekada nežinai, kokia nata jis prasidės,
Ir kokia netikėtai  baigsis. Ar kulminacija ?

Ir yra pabaiga... netikėta ir nelaukta,
Tavo kelionės per mano pasaulį...
Nuleidi akis, o gerklėje sustingsta skausmas
Taip ir neišsiveržęs lauk, skamba smuikais.

Įkyri mintis pasąmonėje spengia aukšta nata.
Ir tu vis bandai suimti savo aš į rankas,
Gal mažiau skaudės, mažiau maus krūtinėje.
Viskas per niek, tavo meile nebealsuoja...

Joje nebėra gyvenimo prieskonio, mirė
Tai kuo tikėjai, ką  taip saugojai ir branginai.