Aš išeinu,
tu taip lengvai mane paleidi.
Pavargome abu nuo barnių,
vienisų naktų...
Gal būti mums kartu
nebuvo lemta
Nepaisant visko
aš tavim tikiu...
Kas šildė mus
jau pasimiršo
Aistru jau neužkurs
šilti tavi delnai.
Ir ilgesys dabar...
jau neatrodo tikras
Ilgainiui užsimirš,
kas siejo mus abu.

Nuprausiu ,tave, savo pavarguosim rankom.
Po dienos sklidinos skubėjimo ir rimties.
Ir atsistosiu karaliene, ant baltai juodos
gyvenimo lentos. Šachas. Prabusk...
Juk tu miegi, kiek dar tavo gyvenimas plauks
kasdienybės nutrinta vaga ? Pabusk.
Ar tu nežinai? Kad saulėlydis moka prisėsti
ant glaudžios dienotvarkės nualintų kelių.
Kad šypsena, ne tik sėkmingo sandėrio pajacas.
Pabusk!
Šachas.
Tu atsiduodi bereikšme figūra, kuri juda į priekį.
Lyg vangiai, lunatiškai judantis atbukęs zombis.
Nes tik tokia jos prasmės prigimtis, tik tak...
O aš tikiuosi tavyje įžiūrėti gyvenimą?
Kada tu suprasi, kad tavo žaidimas netinka prasmės.
Jei tai, ką darai nesuranda tavoje esybėje atgarsio.
Pabusk. Šachas ir matas. Tu taip nieko ir nesupratai...

Užsimerk...
Blakstienomis lyg kanklėmis
Pridengęs nubaustą, pavargusią tylą.
Aš praeisiu pro šalį vagonų dundėsiu.
Ir tu rasi sutryptą, nublankusi ilgesį.

Užsimerk...
Ir aš įpūsiu šilumos į aplestą
Tavo užmiršto teatro sceną.
Kažkur pasąmonėje, šmėstelės,
Ovačių sukeltas baikštus šiurpulys.

Užsimerk...
Kam tau, nieko nejaučiančios akys?
Jos trukdys skaičiuoti mintis.
Ir sekundžių ritmas užstrigs ties
Alkio nukamuotu smilkiniu.

Užsimerk...
Nes tu negyveni, kam tau viltis?
Kam tau sena, pavargusi valtis ?
Juk tavo gyvenimo upė išdžiuvo!
Dabar, tai tik skausmu dvokianti dykuma.

Užsimerk...
Nes grožiu alsuojantis monstras nurimo.
O įsižeidusi paika dievybė paliko tave.
Išsikvėpusi, nualinta dvasia pavargo laukti.
Įsiklausyk, tau šiandien aidu skamba varpai...

Paklausk manęs, kas yra gyvenimas... ir aš pasakysiu, kad tai diena kupina skubėjimo ir sėkmes. Jaukus vakaras, kai tave apkabina pažystamos, šiltos rankos. Bemiegė aistringa naktis. Arba saldus spalvingas sapnas ir rytas apsiblausęs, iš pradžių kiek tingokas, vėliau ritmingas ir skubus, su auštančios rytinės kavos puodeliu... ir taip diena po dienos.
Paklausk manęs. Kas yra gyvenimo džiaugsmas? Ir aš ilgai tylėsiu, mintyse sklaidydama prisiminimus... tai šiltos akys, bandančios tave pažinti. Tai kvapnus gėles žiedas, pirmas bučinys, vaiko juokas, pieva pilna margaspalviu drugių, duonos riekė su medumi, besišypsantis veidas, popiečio miegas saulės atokaitoje, tai ramus medžių ošimas. Tai švelnus vejas kedenantis plaukus, saulėlydis, ir šių akimirkų tiek daug... Tai galimybe turėti prisiminimus ir kai liūdna ar neramu juos vartyti lyg knygos puslapius.
Paklausk. Kas yra gyvenime laimė? Tai, kai tave supa žmonės, kuriems esi brangus, kai esi mylimas. Tai, kai tau ko nors trūksta ir po akimirkos vos pagalvojęs, tai jau turi. Tai šilta vaiko rankute tavam delne, ir mažos, neramios rankos apsivijusios tavo kaklą. Tai saulėta ir gėrio pina diena.
Paklausk. Kas gyvenime yra sėkmė? Tai besąlygiškas tikėjimas rezultatu, ir sistėmingas tikslo siekimas. Tai palaima, kai kyla jausmas, kad gali sklęsti virš debesų. Tai nuolatinis tikslo siekimas, nežinantis ribų...
Paklausk manęs. Kas gyvenime yra aitra? Ir aš nusišypsosiu bandydama prisiminti jos aromatą. Tai yra tai, kas nekontroliuojama ir neturi ribų. Ko negali pažaboti, numatyti, pamatuoti, nusakyti, nupasakoti... Ji tai, kas nėra mūms pavaldu, bet suteika mūsų gyvenimui pagreitį... Tai varomoji jėga visame kame.
Paklausk. Kas gyvenime yra meile, ir aš jaukiai paskęsiu prisiminimuose. Tai nuolatinis ieškojimas jos visame kame, lyg užkuoduotas mūsų prigimtinis troškimas. Tai yra tai, be ko neprasideda diena. Toks šiltas, jaukus ir labai pastovus jausmas, suteikiantis daugybe vilčių, palaimos ir gėrio. Nėra pasauly tokios širdies, kurioje jis nors trumpam nebūtų apsilankęs.

Įkeliu linką kur bus galima rasti paveiksliukų ;)
www.cartv.lt/bliuzonaktys.

Tu nebe ta , tavęs nebepazysta lėlės.
Ir pasakos nieks nepaseks, nes tu toli.
Užsnūdo laukime spalvotos kaladėlės
Prabėga laikas ir mes tampam dideli

Tu pamiršai šį kiemą smėlio dėžę,
Spalvingas knygeles, senus draugus
Tą kelią į vaikystę nusidriekusi
Apvalų gaublį, laukiančius namus.

Tu neieškok prasmės,
Kur siaučia vėjas.
Nenusivilki, taip lengvai
Juodai balta spalva...
Paimki jausmą,
Ir lyg teptuku į akvarelę,
Paverski ramia šaltą žiemą
Vasara žalia...
Nenusiminki, mūza grįš
Į tavą kiemą,
Juk tu žinai,
Kad ji nenuorama tikra...
Gal prisimins
Kūrybai gyvą aistrą
Ir salsos žingsneliu
Į tavą sielą įsiverš.

Vanilinių ledų skonis, burnoje tirpstantis šaltis... jauku prie apvalaus staliuko. Jis kalba apie savo moteris... pasimetu datose, laibai neaiški jų seka, kas po ko. Nėra tų būtybių vardų... tik sėdintis šalia vyras, tolimas ir pasiklydęs tarp savu prisiminimų. Gyventi kartu ir taip taupiai apie tai šnekėti, stebėjau, kaip jis klaidžioja mintimis bandydamas pasirinkti žodžių, visam tam apibudinti... Nedidelis, tai bagažas. O ir prisiminimai, lyg chaotiškas detalių kratinys. Nesitikėjau nieko išgirsti... todėl ir nenusivyliau turiniu. Bet buvo dar kažkas tokio, kai akys tapo gyvos ir šiltos, ir šios mintys kiek užsibūvo lūpų kampučiuose, trumpai akimirkai šmėstelėjo veide... jam patinka mylėtis, ir tai maloniausias prisiminimas.
Kaip neapsakomai skanu...gervuogių uogienė, tai kažkas tokio euforiško, nepakartojamas skonis.

Pabėgti nuo geismo ir nugalėti aistrą…
Kovoti su savimi ir nenorėti pergalės pasiekt.
Ieškot šiltesnio ir gilesnio jausmo
Tu geismui siaučiant, jau nebegali…

Surasi glebi vėl, ir kūno kvapą.
Pažint prisilietimuos skęstančias aistras.
Tave vėl jausti, glaustis kūnu…
Ir dvelksmą šilumos ant tavojo palikt…

Kelias nuo kurio prasidėjo tavo gyvenimas, ir dar nežinia kokiame skersgatvyje, ar gyvenimo vingyje jis baigsis.
Tu tiek daug man reiški, ir nepaprastai mane intriguoji... o kas gi toliau, kuo mane vėl nustebinsi ?
Man be galo patinka tavo juokas, patinka šypsena besislepianti lūpų kampučiuose, kai akyse muzika skamba jausmai ir geiduliai šoka tango... Aš maitinuosi, tavo aistra gyvenimui... ir žaidžiu tavomis ambicijomis. Kartais, pasiklystu abejonėse va tada būna labai sunku.
Jei man lestum, aš pasirausęs kiek atmintyje galėčiau be perstojo vardinti, kokiais tavo poelgiais aš didžiuojuosi ,net galėčiau išvardinti gražiausias tavo, gyvenimo akimirkas, sudėlioti į eilę svajones... Darosi smagu net pagalvojus kaip jos kito, tau augant... kai iš žavaus mažyčio angelo, tu tapai suaugusiu žmogumi.
...regis nužingsniavau, jau tūkstančius kilometrų savęs link ,bet taip ir nepažinau žmogučio gyvenančio mana gyvenimą...
Kartais aš šypsausi jam, ir jis šypsosi man... iš veidrodžio. Labas, aš pats geriausias tavo draugas, net jei ir dabar tu su manim nesutinki. Taip aš kartais klystu, kartais audringai reaguoju į smulkmenas, kartas gal būt be priežasties niurzgu, aš netgi tau meluoju, kartais... bet net būdamas nepaprastai užimtas, aš apie tave galvoju... nes tu esi mano gyvenimas.