pabusk

Nuprausiu ,tave, savo pavarguosim rankom.
Po dienos sklidinos skubėjimo ir rimties.
Ir atsistosiu karaliene, ant baltai juodos
gyvenimo lentos. Šachas. Prabusk...
Juk tu miegi, kiek dar tavo gyvenimas plauks
kasdienybės nutrinta vaga ? Pabusk.
Ar tu nežinai? Kad saulėlydis moka prisėsti
ant glaudžios dienotvarkės nualintų kelių.
Kad šypsena, ne tik sėkmingo sandėrio pajacas.
Pabusk!
Šachas.
Tu atsiduodi bereikšme figūra, kuri juda į priekį.
Lyg vangiai, lunatiškai judantis atbukęs zombis.
Nes tik tokia jos prasmės prigimtis, tik tak...
O aš tikiuosi tavyje įžiūrėti gyvenimą?
Kada tu suprasi, kad tavo žaidimas netinka prasmės.
Jei tai, ką darai nesuranda tavoje esybėje atgarsio.
Pabusk. Šachas ir matas. Tu taip nieko ir nesupratai...