Būsių angelu

Aš vėl šypsausi dieviškai,
o tu seki mane žvilgsiu...
Lyg būčiau angelas nupuolęs,
ir tai žinotum tik tai tu.
Mane taip šildo tavo akys,
kaitra prabėga skruostais nejučia.
Kas žino, gal manus sparnus surastum
jei jų ieškotum paslapčia.
Mane vėl tyrinėja rudos akys,
ir stabteli akimirkai, vėl  ties puošnia sage.
O kam dievai sukūrė spindesį,
kai kartais tampa jis tikra kančia.
Juk tu geidi puotos, nurengęs laiką,
ir palinkėjęs sąžinei saldžių sapnų,
Per plona atbrailą žengi pažėręs
man  saują aukso pinigų.
Manai, kad galima nupirkti meilę,
bet tai, tik tai miražo atspindys.
Mes kartais pakeliam taures už garbę,
nors tai, beprasmių žodžių skambesys.
Nudelbsiu aš akis į žemę,
ir vėl pakelsiu, bet jau žudančių žvilgsniu.
Ir mano dėmesys nebus už ačiū,
kam užsibūtį ten, kur meilės nejauti...
O tu tiki, kad pinigai – karaliai,
ir aš tau dieviškai šypsaus.
Nesupranti, kad tu bedalis,
ir vėl paskęsti pataluos kvapniuos.
Nėra man kainos, kad įpirktum
tai ką, kitiems, aš veltui dalinu.
Prabangūs rūmai ir aukso rūbai,
smulkiom šukelėm byra ant grindų.