Aš ieškau energijos. Noriu šiltų palinkėjimų. Žvelgi taip  mąsliai į akis, ir mano nuostabai pažeri bedvasius, rūgštimi atsiduodančius žodžius. Ką tu išmanai apie manas svajones ir troškimus, aš juk neprašau tavęs duonos, tai kam man tada, tavo trupanti nuomonė ?
Kokie kartais naivūs būna žmonės, jie tiki, kad gali apsvarstyti, tai kas yra ne jų, ko jie visai neišmano. Žiūriu aš kartais į juos apuoko akimis, ir bandau suvokti esmę, nenuosekliai pažertų minčių kratinio, nejau mes nebemokame kalbėti ? Ir kuo daugiau pažįstame laiko, tuo vienišiasni tampame.
Man patinka tyla, kai girdi savo alsavimą, kai nelauktai surandi atsakymus į dar neužduotus garsiai klausimus.
Aš kartais susiduriu su periodiškais dėsningumais, kurie man kelia šypseną. Žmogus perka loterijos bilietą, ir tuoj pat, akimirksniu, po to pasako frazę, aš juk žinau, kad nelaimėsiu. Tai beviltiška. Taip ir norisi pasakyti, ačiū už paramą tiems kurie žino. Ne, kurie yra tikri kad laimes. Belieka tik prieiti ir pasiimti. Su kaupu pasisemti, jų skepticizmo.
Aš jau žinau, ko man reikia... noriu įsigyti jų visų pasąmonėje glūdinčia viltį, ir atvirai deklaruojamą išankstinę nesėkmės sąvoką. Tik tam, kad į savo kišenę įdėčiau ta atsitiktini bendra pasąmone sukurtą, laimingą bilietą. Taip ir norisi, kandžiai pasakyti, ačiū jums už tai, kad pamirštate būti „dievais“.