超级男高音 人类嗓音的极限

opera

Įsupo vakaras į glėbį - verkia akys
nušaučiau naktį tarp miglos beržyne,
tik aklas aš, net virpu, žiebia sagtys-
skylutėmis atskilusių žievelių gėrisi,

nutrinčiau laiką lakų - birų smėlį:
neliktų nieko švento, dūmai sklistų
bežadis šiandien angelas, besielis-
nežadinki manęs, suprask įniršęs,

žievelės lupasi nuo brazdo, lūpų,
nuo dantenų kraujuoja - rytas švinta-
toks ištemptas lieku, veriu ant pirštų
žiedelį akmeniu, tik votys tvinksta,

pritvinkčiau į tave, į glėbį alkaną,
kai muša pulsas ir kai noriu verkti-
aš - baltaskruostis - negodus, bet velka
į sutemas tošelės vakarotos varo.

Mažais žingsneliais dilginu nuo ryto,
neryškiai tik, nerišliai slenkant upei
bet kartą pastatyt norėčiau luoty
pašiaušta ketera, pamest norėčiau irklus

ir  geldele  upyn, srovelės neštų, ūkas
įgraužtų vyzdžiuos kylantį miražą,
krantinę be delnų,  be rytmečio muliažų -
užmigčiau vakare ant seklumos užplaukęs.

Link sapno srovenu, o rankos tįsta tįsta
bangelės plaka į mane, smiltelės slysta,
kai klevo luoty pamirštu čia lietūs srūvi
vyniojantys ant pirštų Vaivos juostą sūrią..

rods nereikia man nieko, tik vėjo,
tik atgulti prie vystančio klevo-
tiek vandens pro akis pratekėjo,
šitiek laukta bet niekas negrįžo,
gal iš valkatų tako išminto,
kai nenoriu pabusti iš sapno
senka menkas upokšnis o, Dieve,
aš buvau, o dabar išprotėjęs...

juoda kumelaitė

netikiu tavo galimybėmis tapti geru rašytoju. nors žinau , kad to nori. bet netikiu. per daug savimylos tavyje. per daug pasipūtimo.

Ir paskutinį kartą pasakysiu- lyja,
kai vakaro neliks – moskitų naktys,
plėšri žuvis į dugną –valtys neša,
prie tavo irklų  prisiglausti noriu.

Šiąnakt pabūsiu toks blaškus – plaštakė,
graudus mėnulis į akis žiūrėtų,
Ir girgždant  rankoms – kelios naktys
įsuptų į save žolėj - pro rūką  slinktys.

Te  paukštis imituoja tamsą – lyja,
ir  neršia žvilgsniai į mane surūgę
paklausiau kelrodžių kaitrių – atvėso, vėso -
sapnai bespalviai  veid“ rodžių‘  nokinti.

būnu ten
bet ir vėl žinau , kad mirsiu-
taip baisu ir kartais trūksta oro,
mano akys stebi tavo šonu
slystantį šešėlį nes atrodo,
kad diena čia per trumpa o naktys-
be prasmės ir be šventos trejybės-
rodos, vyturiai rytuos į saulę kyla,
bet neįkvepia manęs, nes čia esu negyvas...

pažiūrėk, pro trapeciją tilto...