Ir paskutinį kartą pasakysiu- lyja,
kai vakaro neliks – moskitų naktys,
plėšri žuvis į dugną –valtys neša,
prie tavo irklų  prisiglausti noriu.

Šiąnakt pabūsiu toks blaškus – plaštakė,
graudus mėnulis į akis žiūrėtų,
Ir girgždant  rankoms – kelios naktys
įsuptų į save žolėj - pro rūką  slinktys.

Te  paukštis imituoja tamsą – lyja,
ir  neršia žvilgsniai į mane surūgę
paklausiau kelrodžių kaitrių – atvėso, vėso -
sapnai bespalviai  veid“ rodžių‘  nokinti.