rods nereikia man nieko, tik vėjo,
tik atgulti prie vystančio klevo-
tiek vandens pro akis pratekėjo,
šitiek laukta bet niekas negrįžo,
gal iš valkatų tako išminto,
kai nenoriu pabusti iš sapno
senka menkas upokšnis o, Dieve,
aš buvau, o dabar išprotėjęs...