Kartais pajunti, kad kažkas pridarė į dūšią. Veji blogas mintis šalin, bet jos vis tiek kaip kirminas raitosi grauždamas smegenis, sukeldamas nemigos priepuolius. Va tau ir gyvenimas...

Čiupt už saulės spindulėlio.
Jau pavasaris atėjo.

O kaip gi čia šiandien

iškęsiu aš neužėjus,

juk šitiek meilės

eilių sudėjus.


Kai širdis šokinėja,

barstosi po pačios meilės kojom.

Limpa kam prie žando,

kam kaktą padabina.


O štai Valentinas

nosį pasipuošęs,

šiandien į puotą

savo ruošiasi.


O kas bus jo išrinktoji?

Ar tik ne Širdelė Mylimoji?

Ji sau atvirai visiems

aistra spinduliuoja.


Lyg Kumelaitė galvą sukioja,

vešlia uodega Eržiliukui moja.

Joja, Joja Valentinas

aistrų vežimą tempdamas.

Išsibarstė mano mintys
tam svajonių labirinte.
Po širdelėm, boružėlėm ,
tyliai tūno pasislėpę.


Valentinas jas suranda
ir lyg Meilės atsikanda.
Vai saldi ta širdužėlė,
raudonskruostė boružėlė. 


***


Atiduodu savo širdį.
Nors ir niekas to negirdi.
Nėriniuotoji širdelė
meiliai mirksi tau akele

Tą akimirką juokėsi akys,
o širdis slėpė geliantį skausmą.
Meilė mirė prieš daugelį metų.
Štai ir vėl atrandu aš tą jausmą.

Bet ne tu tam kelį pasipynei.
Ir ne tu dainavai man, kad myli.
Tyliai vakaras tyli, nebyliai,
taip slaptai širdis myli, o myli

Parašysiu raidę A.

Kaip Antanas Agotą aplankė.

Atėjo Antanas Agotos lankyti.
Atsinešė alaus, anties apkeptos.
Atsisėdo ant apvalaus akmenėlio.
Antanas alaus atsigėrė. Antis Agotai.

Antanas apkabino Agotą,
Auksinius auskarus atidavė.
Aukštas Antanas atsigulė
Ant Agotos austos antklodės.

Antradienį Antanas anksti atsibudo.
Atsikėlęs apsiprausė, apsirengė.
Auksinio alaus atsigėrė, akys aptemo
Atsikandęs apkepo, atsikosėjo.
.
Antanas Agotai ausis audė, 
Auksinius auskarus atėmė.
Agotos akys ašarojo apmaudu.
Agota Antaną atstūmė. 

Apspjaudė, apstumdė,
Asilu apšaukė, alum apliejo,
Aukštakulniais apspardė
Akmenim apmėtė.

Antanas atlaikė Agotos ataką.
Apsivėmęs atsiprašė.
Atsisėdo ant apvalaus akmenėlio.
Akyse atgailos ašaros...

Pasakos, posmai, poemos , prozos.
Pasijuokim, pokštaukim.
Pusnynuose pramogaukim.
Parašykim P panosėj.

Pamirškim purvinus padus.
Pasipustykim perlais.
P pabiro pro pirštus.
Pasirink pusnyne.

...

Pilviškiuose pustė,
Pabradėj prisnigo.
Petro Petraičio Pagėgių pirtelėj pabiro pipirai po ponių padais. Ponios paslydo...

Pabiro pupos po pagalve,
Pirtelėj pipirų pribarstyta.
Po patalais pelės pypia.
Pagaus pribėgus pantera.

Patrauks pačiupus,
Paragaus, pačiulps papkį.
Parvers prie pečiaus
Puodelį pieno pastatytą.

Paspruks pro plyšį
Per palangę pusnynan,
Pas piktą pūgą parke.
Pamatys patvorį papūgą.

Plasnos, pačirškės,
Pakalbės pritūpus prie
Prisiglaudusio peties.
Pakils po padangę.

Prie parko pusnyne,
Pumpurus pūkuotus pusto.
Po padais pūkus
Pūga padūkus pučia.

Puikuojasi pempės.
Pingvinai pakrantėmis
Plevėsuoja pulkais.
Pajūrio pakraščiais.

Ką tik iškepiau.
Šeimyna dar nesusirinko.
O man ir pačiai skanu.
Žinau, kad tuoj įsiverš pro duris bliaudami lyg alkani žvėrys:-
-"kas ėst?".
Ir toliau atakuos kaip ir kiekvieną dieną komplimentais:- "dykaduone", "siurbėle", "tingine" ...
Bet gi pats Viešpats mato mono visus tingėjimus.
Taigi apsiverčiu į kitą dienos pusę ir bandau viską priimti ramiai. Juk ne man tie pykčiai.
Oi. Juk kas valandą reik bėgt pečių užmest, nes po to užges.
Tai mano tingėjimai taip ir rikiuojasi, kai mezginį imu į rankas, nusistatau žadintuvą, kad nepamirščiau kurstyt pečiaus kas valandą. O čia tik mažutė atgaiva sielai. Paskaitau, parašau. Ne viską perskaitau. Tikrai ne viską. Et juk tingėjimams ribų nėra...

Skraido snaigės sūkuriais.
sukasi sausam sniege.
Saujom svaido svajones,
sluoksniuotų sniego sausainių.
Sausas sausis sensta.