Tai ne upelis ir ne lietus.

Tik mažas, mažas

rasos lašelis.

Ne ant žolės,

ne iš dangaus.

Ištryško jis

iš pat vidaus.

Eisiu nerti tinklo.

Gaudysiu ne žuvį.

Eisiu nerti tinklo.

Gaudysiu aš paukštę.

Kad kasryt giedotų

dainą nuostabiausia.

Šiandien tryniau senus laiškus savo pašte. Net nepastebėjau kad buvo tarp reklamų pasislėpęs vienas "Rašyk.lt" laiškas, kurio buvau neperskaičius. Taip ir nugarmėjo į šiukšlinę.

Nekenčiu reklamų.


Staiga prisiminiau tą poezijos pavasario pavadinimą 

"Dainuoju tau meilės ir džiaugsmo dainas"



Po galais. Atrodo viskas būna pašonėj ir tuo pačiu neprieinama.

 

Kai nesimiega.

Mintys atbėga.


Pabyra raidės


tarytum žvaigždės.

 

Liko vienas keleivis.


Rankoj laikė lagaminą, kupina vilčių. Prisėdo ant kelkraščio. Apsikabino savo lagaminą ir pažvelgė į dangų tarsi ieškodamas ten paties Viešpačio.


Deja traukinys jau buvo nuvažiavęs.

Neapgaudinėk savęs

tau asmeninis angelas kuždės.


Juk čia nėra žvaigždės,


kuri tau šiąnakt švies...


 

 

Girdėjau suokiant aš lakštingalą

skambiu pavasario balsu.

Ji kvietė mus pasisvečiuoti

Į tėviškės žalius laukus.


Kur sukas Suvalkijos vieškeliai

ir skamba žodžiai Salomėjos,

kur buriasi kraštiečiai vėl ,

ten skambūs žodžiai aidi Lietuvai.


Ir atminimų pėdsakai nedylantys,

dangun ir vėl žodžiu pakylantys.

Lakštingalų balsais skambės

ant tėviškės žalios žolės.


Niekada nestatau poezijos į politinius rėmus.

Čia Lietuva,
čia lietūs lyja.
Čia moterys
iš Suvalkijos.

Praleidau daug pavasarių pavėjui,

akimirkų vienintelių, nepakartojamų.

Tačiau viltis ištiesus ranką moja man.

Dar bus pavasarių, akimirkų gražių.


Renku lietaus lašus, skaičiuoju,

aš sekundes, minutes ir valandas.

Ir tiksi laikrodžiai dienas rikiuojant

gyvenimo vingiuotame kely.


Praleidau daug pavasarių pavėjui

ir šis taip greitai nuskubėjo šuoliais,

tarytum žirgas lenktyniaudamas

su vėju besiblaškančiu laukais. 

...

Toks dažnas atvejis, kad viskas prasileidžia. Būna akimirkų kai nori skristi. Nori būti ten. Bet būtinai kažkas tave patupdo į kitą vietą. Na, kad ir netikėtos traumos, susirgę vaikai ar kiti buitiniai ar ūkiniai rūpesčiai. Atrodo tarsi kipšas koją pakiša, kad tu nesudalyvautum tose poezijos pavasario šventėse. Taip ir apsiribojama tik savo kaimo renginiais. O toliau...
Viskas vyksta ne ten arba ne tuo laiku.

Toks užimtas pavasaris.
Visiems savi laukų darbai.
Vėlyvos vakarienės ir
nuovargis pribaigia ne lauktai.

Ak buvo kartą, kad pavargusi
pamerkiau į vandenį aš kojas.
Ir pabudau aš taip ryte,
išmirko kojos man vandenyje.

Praslinko laikas lyg žaltys.
Poezijos pavasarių
jau nieks nesugrąžins.
Tik aš, pavasaris ir tu.

Pabudome.
Tik "šaukštai po pietų".