Pardavėja neaukšta, apkūnoka, šypsosi nuo ausies ligi ausies. Šleikščiai žalios spalvos megztinio rankovės iki alkūnių išteptos taukais ir krauju - atrodo kraupokai, bet ko norėt, juk mėsos parduotuvė, o ne žaislų.
  - Dvidešimt du penkiasdešimt! - sucypsi ji, versdama į maišelį keletą gabalų šoninės.
  - Ir dar kiaušinių. Eee... Dešimt. - burbteliu.
  Dešimtis niekada negimsiančių viščiukų atsiduria girgždančiame maišelyje, ir tvirti pirštai raudonai lakuotais nagais negailestingai užveržia dvigubą mazgą.
  - Viskas?  - paklausia moteriške.
  - Aha.
  Na va, bent kartą apsipirkau kaip normalus žmogus. Už tai ir mėgstu nedidelias parduotuvėles - po apsilankymo jose lieka toks savotiškas pasitenkinimo jausmas. Nors konkrečiai į šią anksčiau neužsukdavau, Maksima bent dvigubai arčiau namų.
  Šiaip ne taip atseikėju krūvą baltų centų - jau užkniso tampytis piniginėj - ir suverčiu ant penkiasdešimtinės, tiesiai į ištiestą pardavėjos delną. Ojojoi, kaip negerai. Kažkur girdėjau, kad pagal visus įstatymus padavinėt pinigus į rankas - nusikaltimas. Reikia civilizuotai, padėt į tam skirtą vietą, kad atsakingas asmuo galėtų paimt neturėdamas tiesioginio kontakto su pirkėju. Va kokie pižoniški tie mūsų įstatymai.
  Spjauna šioje parduotuvėje į visas normas, ir mano nuomone tai tiesiog nuostabu.
  Prekes sukraunu į didelę medžiaginę terbą, paimu šią abiem rankom ir nukiūtinu išėjimo link. Kai prieinu prie pat, durys staiga atsiveria - vos neišmetu nešulio ant žemės.
  - O, sveikas! - kaimynas Petras šypteli ir ištiesia ranką. Mato, kad negaliu paspaust, bet nekreipia į tai dėmesio.
  - Labas. - vypteliu nerangiai linksėdamas galva. Bandau koja sulaikyti užsidarančias duris. Nepavyksta.
  - Tai ką, apsipirkinėjam? - Petras tikriausiai nusiteikęs bendrauti, duris atidarė, bet stovi savimi pusiau uždengęs praėjimą.
  - Mhm. - iškalbingai atsakau.
  - Žiūriu, tu irgi į čia vaikštai. Gera parduotuvė, ane? Nemėgstu aš tų maksimkų, slampinėja visi, šūdinom rankom duoną čiupina... O čia gerai, pasakei pardavėjai - ir padavė. Higieniška.
  - Jo, jo! - linkteliu. Na ką, jei nepakalbinsiu, ko gero nepraleis. Tiek jau to, suteiksiu seniui malonumą. - Dar va žmogiena čia gera, šviežia, ne taip kaip kitur. - pasakau.
  Petras pritariamai sulinksi:
  - Aha, čia gi tiesiai iš fermų veža, vietinius, o ne kokius nors kiniečius.
  - O ką, Maksimoj kinus pardavinėja? - apsimetu nustebusiu. Anokia čia paslaptis, kiekvienas vaikas žino.
  - Jo, ką gi dar. Ten viskas - sintetika, kad tik greičiau, kad tik pigiau. O kiniečių daug, japonai juos tiesiog mūšio lauke buldozeriais semia, fasuoja ir veža mum. Niekada neteko kulką sriuboj rast?
  - Teko. - burbteliu.
  - Tai va, ten gi iš karo, todėl. Nu gerai, eisiu aš jau. Iki! Linkėjimų vaikam perduok! - Petras mosteli ranka, atlaisvina išėjimą ir nušlepsi prekystalio link.
  - Perduosiu. - atsidūstu pavymui. Dirsteliu į vis dar besišypsančią pardavėją - ši didžiuliu peliu kaip tik gramdo mėsą nuo mažos, matyt vaikiškos rankos.
  Gera parduotuvė. Iš lauko nieko ypatingo - apmusijusi iškaba "Maisto prekės", ant lango baltom raidėm išvedžiota "Visuomet šviežia žmogiena!". Bet interjeras jaukus, ir prekės kokybiškos. Kad tik nepamirščiau, reikės nuo šiol visuomet čionai vaikščiot.

   Pardavėja neaukšta, apkūnoka, šypsosi nuo ausies ligi ausies. Šleikščiai žalios spalvos megztinio rankovės iki alkūnių išteptos taukais ir krauju - atrodo kraupokai, bet ko norėt, juk mėsos parduotuvė, o ne žaislų.
   - Dvidešimt du penkiasdešimt! - sucypsi ji, versdama į maišelį keletą gabalų šoninės.
   - Ir dar kiaušinių. Eee... Dešimt. - burbteliu.
   Dešimtis niekada negimsiančių viščiukų atsiduria girgždančiame maišelyje, ir tvirti pirštai raudonai lakuotais nagais negailestingai užveržia dvigubą mazgą.
   - Viskas?  - paklausia moteriške.
   - Aha.
   Na va, bent kartą apsipirkau kaip normalus žmogus. Už tai ir mėgstu nedidelias parduotuvėles - po apsilankymo jose lieka toks savotiškas pasitenkinimo jausmas. Nors konkrečiai į šią anksčiau neužsukdavau, Maksima bent dvigubai arčiau namų.
   Šiaip ne taip atseikėju krūvą baltų centų - jau užkniso tampytis piniginėj - ir suverčiu ant penkiasdešimtinės, tiesiai į ištiestą pardavėjos delną. Ojojoi, kaip negerai. Kažkur girdėjau, kad pagal visus įstatymus padavinėt pinigus į rankas - nusikaltimas. Reikia civilizuotai, padėt į tam skirtą vietą, kad atsakingas asmuo galėtų paimt neturėdamas tiesioginio kontakto su pirkėju. Va kokie pižoniški tie mūsų įstatymai.
   Spjauna šioje parduotuvėje į visas normas, ir mano nuomone tai tiesiog nuostabu.
   Prekes sukraunu į didelę medžiaginę terbą, paimu šią abiem rankom ir nukiūtinu išėjimo link. Kai prieinu prie pat, durys staiga atsiveria - vos neišmetu nešulio ant žemės.
   - O, sveikas! - kaimynas Petras šypteli ir ištiesia ranką. Mato, kad negaliu paspaust, bet nekreipia į tai dėmesio.
   - Labas. - vypteliu nerangiai linksėdamas galva. Bandau koja sulaikyti užsidarančias duris. Nepavyksta.
   - Tai ką, apsipirkinėjam? - Petras tikriausiai nusiteikęs bendrauti, duris atidarė, bet stovi savimi pusiau uždengęs praėjimą.
   - Mhm. - iškalbingai atsakau.
   - Žiūriu, tu irgi į čia vaikštai. Gera parduotuvė, ane? Nemėgstu aš tų maksimkų, slampinėja visi, šūdinom rankom duoną čiupina... O čia gerai, pasakei pardavėjai - ir padavė. Higieniška.
   - Jo, jo! - linkteliu. Na ką, jei nepakalbinsiu, ko gero nepraleis. Tiek jau to, suteiksiu seniui malonumą. - Dar va žmogiena čia gera, šviežia, ne taip kaip kitur. - pasakau.
   Petras pritariamai sulinksi:
   - Aha, čia gi tiesiai iš fermų veža, vietinius, o ne kokius nors kiniečius.
   - O ką, Maksimoj kinus pardavinėja? - apsimetu nustebusiu. Anokia čia paslaptis, kiekvienas vaikas žino.
   - Jo, ką gi dar. Ten viskas - sintetika, kad tik greičiau, kad tik pigiau. O kiniečių daug, japonai juos tiesiog mūšio lauke buldozeriais semia, fasuoja ir veža mum. Niekada neteko kulką sriuboj rast?
   - Teko. - burbteliu.
   - Tai va, ten gi iš karo, todėl. Nu gerai, eisiu aš jau. Iki! Linkėjimų vaikam perduok! - Petras mosteli ranka, atlaisvina išėjimą ir nušlepsi prekystalio link.
   - Perduosiu. - atsidūstu pavymui. Dirsteliu į vis dar besišypsančią pardavėją - ši didžiuliu peliu kaip tik gramdo mėsą nuo mažos, matyt vaikiškos rankos.
   Gera parduotuvė. Iš lauko nieko ypatingo - apmusijusi iškaba "Maisto prekės", ant lango baltom raidėm išvedžiota "Visuomet šviežia žmogiena!". Bet interjeras jaukus, ir prekės kokybiškos. Kad tik nepamirščiau, reikės nuo šiol visuomet čionai vaikščiot.

    Pardavėja neaukšta, apkūnoka, šypsosi nuo ausies ligi ausies.      Šleikščiai žalios spalvos megztinio rankovės iki alkūnių išteptos taukais ir krauju - atrodo kraupokai, bet ko norėt, juk mėsos parduotuvė, o ne žaislų.
    - Dvidešimt du penkiasdešimt! - sucypsi ji, versdama į maišelį keletą gabalų šoninės.
    - Ir dar kiaušinių. Eee... Dešimt. - burbteliu.
    Dešimtis niekada negimsiančių viščiukų atsiduria girgždančiame maišelyje, ir tvirti pirštai raudonai lakuotais nagais negailestingai užveržia dvigubą mazgą.
    - Viskas?  - paklausia moteriške.
    - Aha.
    Na va, bent kartą apsipirkau kaip normalus žmogus. Už tai ir mėgstu nedidelias parduotuvėles - po apsilankymo jose lieka toks savotiškas pasitenkinimo jausmas. Nors konkrečiai į šią anksčiau neužsukdavau, Maksima bent dvigubai arčiau namų.
    Šiaip ne taip atseikėju krūvą baltų centų - jau užkniso tampytis piniginėj - ir suverčiu ant penkiasdešimtinės, tiesiai į ištiestą pardavėjos delną. Ojojoi, kaip negerai. Kažkur girdėjau, kad pagal visus įstatymus padavinėt pinigus į rankas - nusikaltimas. Reikia civilizuotai, padėt į tam skirtą vietą, kad atsakingas asmuo galėtų paimt neturėdamas tiesioginio kontakto su pirkėju. Va kokie pižoniški tie mūsų įstatymai.
    Spjauna šioje parduotuvėje į visas normas, ir mano nuomone tai tiesiog nuostabu.
    Prekes sukraunu į didelę medžiaginę terbą, paimu šią abiem rankom ir nukiūtinu išėjimo link. Kai prieinu prie pat, durys staiga atsiveria - vos neišmetu nešulio ant žemės.
    - O, sveikas! - kaimynas Petras šypteli ir ištiesia ranką. Mato, kad negaliu paspaust, bet nekreipia į tai dėmesio.
    - Labas. - vypteliu nerangiai linksėdamas galva. Bandau koja sulaikyti užsidarančias duris. Nepavyksta.
    - Tai ką, apsipirkinėjam? - Petras tikriausiai nusiteikęs bendrauti, duris atidarė, bet stovi savimi pusiau uždengęs praėjimą.
    - Mhm. - iškalbingai atsakau.
    - Žiūriu, tu irgi į čia vaikštai. Gera parduotuvė, ane? Nemėgstu aš tų maksimkų, slampinėja visi, šūdinom rankom duoną čiupina... O čia gerai, pasakei pardavėjai - ir padavė. Higieniška.
    - Jo, jo! - linkteliu. Na ką, jei nepakalbinsiu, ko gero nepraleis.      Tiek jau to, suteiksiu seniui malonumą. - Dar va žmogiena čia gera, šviežia, ne taip kaip kitur. - pasakau.
Petras pritariamai sulinksi:
    - Aha, čia gi tiesiai iš fermų veža, vietinius, o ne kokius nors kiniečius.
    - O ką, Maksimoj kinus pardavinėja? - apsimetu nustebusiu. Anokia čia paslaptis, kiekvienas vaikas žino.
    - Jo, ką gi dar. Ten viskas - sintetika, kad tik greičiau, kad tik pigiau. O kiniečių daug, japonai juos tiesiog mūšio lauke buldozeriais semia, fasuoja ir veža mum. Niekada neteko kulką sriuboj rast?
    - Teko. - burbteliu.
    - Tai va, ten gi iš karo, todėl. Nu gerai, eisiu aš jau. Iki! Linkėjimų vaikam perduok! - Petras mosteli ranka, atlaisvina išėjimą ir nušlepsi prekystalio link.
    - Perduosiu. - atsidūstu pavymui. Dirsteliu į vis dar besišypsančią pardavėją - ši didžiuliu peliu kaip tik gramdo mėsą nuo mažos, matyt vaikiškos rankos.
    Gera parduotuvė. Iš lauko nieko ypatingo - apmusijusi iškaba "Maisto prekės", ant lango baltom raidėm išvedžiota "Visuomet šviežia žmogiena!". Bet interjeras jaukus, ir prekės kokybiškos. Kad tik nepamirščiau, reikės nuo šiol visuomet čionai vaikščiot.

Nusprendžiau rašyt dienoraštį. Tiesa, po penkių sekundžių noras praėjo - ko gero pernelyg pavargęs esu, ir tai nervina.

Bet vis tiek ką nors paskrebensiu. Rašykan laikinai grįšiu šį šeštadienį - atleiskit visi, kuriem pagalbos reikia, iki tol neturėsiu galimybės. Vis dar atlieku socialinį eksperimentą, kurio esmė - išsiaiškinti, kiek toks degradavęs žmogus kaip aš gali išgyvent be interneto. Kol kas ilgiausiai, berods, pavyko savaitę. Paskui atsirado kvaili reikalai, privertę mokėti keturiasdešimt litų per dieną už prieštvaninio, nors ir dar gan galingo IBM'o nuomą. Matote, eksperimente dalyvauju ne savo noru, o priverstas šaunios kompanijos "Asus" - ši nusprendė pagaminti kompiuterį, nustojantį veikt po trijų mėnesių naudojimo. Argi ne kiaulystė? "Ne! - pasakė parduotuvėje, pardavusioje man tą šlamštą, - sutaisysim kompiuterį ir gražinsime jums per dvi savaites!". Aš, kaip doras kvailys, patikėjau. Ir ką? Grįžo po tų dviejų savaičių kompiuteris, tiesa, vis dar neveikiantis. Tiksliau pas meistrus jis, matote, veikė, o pas mane kažkodėl ne. Teko nunešti jiems, padėti ant stalo, įjungti ir piktdžiugiškai durti pirštu į juodą ekraną - "Va! Va, suskiai, matot?". Malonūs pardavėjai pasišiaušė ir pasakė kitą terminą - "iki mėnesio". Atseit tiek užtruks nelaimingo laptopo gabenimas gamintojui, taisymas ir vežimas atgal. Kas žinot, kur "Asus'ai" gaminami? Korėjoj? Kinijoj? Koks skirtumas. Per toli.

Va tokia va istorija. Ką jums dar galima papasakoti? Kad skauda galvą, kojas, akis ir šiaip viską, į ką beduriu sumedėjusiais pirštais? Kad ausinėse lotyniškai plėšosi kažkoks choras atlikdamas partiją iš pavogtos ir perdarytos simfonijos? Kad dabar akys merkiasi, bet jei nueisiu miegot, negalėsiu nė bluosto sudėti? Ai, užteks skųstis. Labos nakties visiems. Beje, pas mane lygiai 01:00, o pas jus? Lažinuosi, kad daugiau.

Bai bai, kada nors grįšiu.

I live... again.

Tiesa, ir vėl neilgam.

Ne, aš dar ne sugrįžęs. Tiesiog trumpam prisijungiau.

Nedidelė mano širdies išpažintis: aš tampu vampyru. Rimtai. Po truputį savyje jaučiu vis daugiau transformacijos požymių, ir negaliu pasakyti, kad jie man patinka.
1. Akys įgavo sveiką, ryškiai raudoną spalvą. Kai vieną kartą netyčia praeidamas žvilgtelėjau veidrodin, net nustebau - atrodau kaip žmogus, kelias paras neatplėšiantis regos organų nuo kompiuterio ekrano (nors prie pastarojo savo veizolų nebuvau prilipinęs jau senokai). Stebiuosi, kaip niekas iki šiol manęs neėmė pravardžiuoti Kraliku.
2. Išprotėju. Galvos skausmas ir cypimas ausyse tapo nuolatiniais palydovais, jau net nustojau stebėtis, kai vakarais kopūstas, užmautas ant mano kaklo, ima plyšti lyg draskomas girtų katinų gaujos. Vis dažniau negirdžiu, ką man sako kiti žmonės (seniau tai būdavo retkarčaiais atsirandantis reiškinys, o dabar klausimas "ką sakei? Gal gali pakartoti, nenugirdau", ko gero, greitai ims užknisti su manimi bendraujančius žmones). Mane vis dažniau ima iki pažaliavimo siutinti aplinkos garsai, tokie kaip zurzgiantis šaldytuvas ar po langais ūžiantys troleibusai, nors į staigius garsus beveik nereaguoju - taukštelėjimas, nuo kurio krūpteli ar atsisuka aplinkiniai, kažkodėl dažniausiai pralekiia pro mano ausis neužfiksuotas.
3. Per daug skaitau. Per daug skaitau šlamšto ir gerų knygų. Pusę nakties taip ir prasėdžiu - atsiverčiu Dostojevskį, perskaitau skyrių, paskui atsiverčiu kokią nors itin prastą fantastinę knygiūkštę ir padarau tą patį. O paskui pakartoju procedūrą dar kartą. Svarbiausia, kad tai manęs visai netrikdo - kažkodėl nejauču prarajos tarp tobulai supintų sakinio struktūrų ir siužeto linijų bei diletantiško apsimėtymo šablonais. Patikėkit, tai kaip reikiant erzina.
4. Geriu. Ne, ne alkoholį - VISKĄ. Per dieną išmaukiu gal keturis - penkis puodelius arbatos bei litrą ar du gryno virinto vandens, kartais užsikąsdamas šokoladu (kurio atsargos jau beveik išseko), kartais tiesiog sėdėdamas ir bukai spoksodamas į sieną.
5. Esat matę Koščėjų Nemirtingąjį iš senų tarybinių animacinių? Tai štai, berods, mutuoju į kažką panašaus. Visai neseniai nuolat pamiršdavau eidamas į lauką pasiimti ir užsimauti pirštines, dabar pagaliau atlieku šią procedūrą. Vien tam, kad negasdinčiau žmonių savo apšerpetojusiomis ir išdžiūvusiomis galūnėmis. Jau seniai laukiu to momento, kai troleibuse kokia nors penkiametė mergaitė sušuks: "Mama, žiūrėk, vampyyyyras!", ir nuolat stebiuosi, kaip žmonės vis dar nebėga it akis išdegę nuo juodos, susikūprinusios figūros, kasdien kiūtinančios universitetan ir atgal.
6. Prieš maždaug savaitę, kai vienos pažįstamos kopėtėlės pasiteiravo, ar atostogų nuo rašyko metu aš rašysiu, nedvejodamas joms atsakiau: "Taip!". Na va, apgavau dorą žmogų. Bet apie tai sekančiame punkte.
7. Man nuolat užeina nemotyvuoti laukinio cinizmo riepuoliai. Ne, geriau suformuluosiu atvirkščiai: retkarčiais vis dar realistiškai (o ne pesimistiškai) žvelgiu į gyvenimą, bet kuo toliau, tuo labiau mažėja tokių akimirkų skaičius. Didžiąją dalį dienos į ką bepažiūriu, tas mane nervina. Pats sau mintyse kritikuoju nobodų vaizdą pro langą, baltas kambario lubas, šlykščiai orandžinius tapetus, purvinai mėlyną kilimą, nesveikai rudą stalą, tiesiog debiliškai juodą kompiuterio ekraną.. Tiek to, nevarginsiu jūsų šio pobūdžio mintimis. O baisiausia, kad niekada neužeina ta maloni iliuzija, kuri uždengia akis ir leidžia rašyti. Viskas, ką paskrebenu, atrodo (ir, be abejonės, yra) taip suknistai beprotiškai išsigimėliškai kvaila, kad net gėda darosi. Kadaise tikėjausi per maždaug dvi dienas pabaigti neilgą apysaką su psichologinio trilerio elementais, gan grandiozinį projektą apie trečią pasaulinį karą. Dvylika sąsiuvinio lapų, kuriuos prirašiau, man atrodė kone tobuli. O dabar... Vengiu į juos žiūrėti, kad netyčia nesuplėšyčiau ir neišmesčiau.
8. Visuomet klausydavausi dviejų tipų muzikos: depresyvios arba agresyvios. Klausydavausi atskirai, priklausomai nuo nuotaikos, bet niekada nebūdavo taip, kad maišyčiau šias dvi kryptis. Kas darosi dabar? Gergzdžiančius klyksmus "Mirrrk! Aaahhhhhrrrr, mirrrrrk!" keičia duslus šnabždesys "Messs gyvenam prakeiktoj žemėjjjj, esam pasmerkti, bet to nesuprantammmm...", ir negaliu pasakyt, kad dėl maišaties jaučiu kokį nors diskomfortą. O štai tarpais tarp šios daugeliui žmonių neuprantamos muzikėlės visuomet karaliauja Mocartas, Grygas ir Orffas. Kodėl tokia trijulė? Nežinau.
9. Paskutinis punktas. Aš sapnuoju. Taip, kiekvieną rytą prisimenu nesąmonę, kurią pakvaišus sąmonė man rodė visą naktį, ir bjaurus peržiūrėto prasto filmo prieskonis burnoje išlieka tol, kol jo nenuplaunu rytine degėsinės kiaušinieinės, iškepusių makaronų ar koše virtusių dešrelių porcija. Seniau visiems girdavausi, kad beveik niekada nesapnuoju: ir tai būdavo teisa. O kas gi pasidarė dabar?
Svarbiausia, kad aš prisimenu kada, nuo ko ir kodėl prasidėjo šis marazmas su sapnais. Ir rašyke yra dar vienas žmogus, taip pat tai prisimenantis. Jei jis šiuo metu skaito šais eilutes, lai žino: kai tik man atsiras poreikis gerti kraują ir išdygs colio ilgio dantukai, net nesusimąstęs žinosiu, pas ką pirmą apsilankyti tamsią debesuotą naktį. Muahahahahahaaaaa.

Ne, aš dar ne sugrįžęs. Tiesiog trumpam prisijungiau.

Nedidelė mano širdies išpažintis: aš tampu vampyru. Rimtai. Po truputį savyje jaučiu vis daugiau transformacijos požymių, ir negaliu pasakyti, kad jie man patinka.
1. Akys įgavo sveiką, ryškiai raudoną spalvą. Kai vieną kartą netyčia praeidamas žvilgtelėjau veidrodin, net nustebau - atrodau kaip žmogus, kelias paras neatplėšiantis regos organų nuo kompiuterio ekrano (nors prie pastarojo savo veizolų nebuvau prilipinęs jau senokai). Stebiuosi, kaip niekas iki šiol manęs neėmė pravardžiuoti Kraliku.
2. Išprotėju. Galvos skausmas ir cypimas ausyse tapo nuolatiniais palydovais, jau net nustojau stebėtis, kai vakarais kopūstas, užmautas ant mano kaklo, ima plyšti lyg draskomas girtų katinų gaujos. Vis dažniau negirdžiu, ką man sako kiti žmonės (seniau tai būdavo retkarčaiais atsirandantis reiškinys, o dabar klausimas "ką sakei? Gal gali pakartoti, nenugirdau", ko gero, greitai ims užknisti su manimi bendraujančius žmones). Mane vis dažniau ima iki pažaliavimo siutinti aplinkos garsai, tokie kaip zurzgiantis šaldytuvas ar po langais ūžiantys troleibusai, nors į staigius garsus beveik nereaguoju - taukštelėjimas, nuo kurio krūpteli ar atsisuka aplinkiniai, kažkodėl dažniausiai pralekiia pro mano ausis neužfiksuotas.
3. Per daug skaitau. Per daug skaitau šlamšto ir gerų knygų. Pusę nakties taip ir prasėdžiu - atsiverčiu Dostojevskį, perskaitau skyrių, paskui atsiverčiu kokią nors itin prastą fantastinę knygiūkštę ir padarau tą patį. O paskui pakartoju procedūrą dar kartą. Svarbiausia, kad tai manęs visai netrikdo - kažkodėl nejauču prarajos tarp tobulai supintų sakinio struktūrų ir siužeto linijų bei diletantiško apsimėtymo šablonais. Patikėkit, tai kaip reikiant erzina.
4. Geriu. Ne, ne alkoholį - VISKĄ. Per dieną išmaukiu gal keturis - penkis puodelius arbatos bei litrą ar du gryno virinto vandens, kartais užsikąsdamas šokoladu (kurio atsargos jau beveik išseko), kartais tiesiog sėdėdamas ir bukai spoksodamas į sieną.
5. Esat matę Koščėjų Nemirtingąjį iš senų tarybinių animacinių? Tai štai, berods, mutuoju į kažką panašaus. Visai neseniai nuolat pamiršdavau eidamas į lauką pasiimti ir užsimauti pirštines, dabar pagaliau atlieku šią procedūrą. Vien tam, kad negasdinčiau žmonių savo apšerpetojusiomis ir išdžiūvusiomis galūnėmis. Jau seniai laukiu to momento, kai troleibuse kokia nors penkiametė mergaitė sušuks: "Mama, žiūrėk, vampyyyyras!", ir nuolat stebiuosi, kaip žmonės vis dar nebėga it akis išdegę nuo nuo juodos, susikūprinusios figūros, kasdien kiūtinančios universitetan ir atgal.
6. Prieš maždaug savaitę, kai vienos pažįstamos kopėtėlės pasiteiravo, ar atostogų nuo rašyko metu aš rašysiu, nedvejodamas joms atsakiau: "Taip!". Na va, apgavau dorą žmogų. Bet apie tai sekančiame punkte.
7. Man nuolat užeina nemotyvuoti laukinio cinizmo riepuoliai. Ne, geriau suformuluosiu atvirkščiai: retkarčiais vis dar realistiškai (o ne pesimistiškai) žvelgiu į gyvenimą, bet kuo toliau, tuo labiau mažėja tokių akimirkų skaičius. Didžiąją dalį dienos į ką bepažiūriu, tas mane nervina. Pats sau mintyse kritikuoju nobodų vaizdą pro langą, baltas kambario lubas, šlykščiai orandžinius tapetus, purvinai mėlyną kilimą, nesveikai rudą stalą, tiesiog debiliškai juodą kompiuterio ekraną.. Tiek to, nevarginsiu jūsų šio pobūdžio mintimis. O baisiausia, kad niekada neužeina ta maloni iliuzija, kuri uždengia akis ir leidžia rašyti. Viskas, ką paskrebenu, atrodo (ir, be abejonės, yra) taip suknistai beprotiškai išsigimėliškai kvaila, kad net gėda darosi. Kadaise tikėjausi per maždaug dvi dienas pabaigti neilgą apysaką su psichologinio trilerio elementais, gan grandiozinį projektą apie trečią pasaulinį karą. Dvylika sąsiuvinio lapų, kuriuos prirašiau, man atrodė kone tobuli. O dabar... Vengiu į juos žiūrėti, kad netyčia nesuplėšyčiau ir neišmesčiau.
8. Visuomet klausydavausi dviejų tipų muzikos: depresyvios arba agresyvios. Klausydavausi atskirai, priklausomai nuo nuotaikos, bet niekada nebūdavo taip, kad maišyčiau šias dvi kryptis. Kas darosi dabar? Gergzdžiančius klyksmus "Mirrrk! Aaahhhhhrrrr, mirrrrrk!" keičia duslus šnabždesys "Messs gyvenam prakeiktoj žemėjjjj, esam pasmerkti, bet to nesuprantammmm...", ir negaliu pasakyt, kad dėl maišaties jaučiu kokį nors diskomfortą. O štai tarpais tarp šios daugeliui žmonių neuprantamos muzikėlės visuomet karaliauja Mocartas, Grygas ir Orffas. Kodėl tokia trijulė? Nežinau.
9. Paskutinis punktas. Aš sapnuoju. Taip, kiekvieną rytą prisimenu nesąmonę, kurią pakvaišus sąmonė man rodė visą naktį, ir bjaurus peržiūrėto prasto filmo prieskonis burnoje išlieka tol, kol jo nenuplaunu rytine degėsinės kiaušinieinės, iškepusių makaronų ar koše virtusių dešrelių porcija. Seniau visiems girdavausi, kad beveik niekada nesapnuoju: ir tai būdavo teisa. O kas gi pasidarė dabar?
Svarbiausia, aš prisimenu kada, nuo ko ir kodėl prasidėjo šis marazmas su sapnais. Ir rašyke yra dar vienas žmogus, taip pat tai prisimenantis. Jei jis šiuo metu skaito šais eilutes, lai žino: kai tik man atsiras poreikis gerti kraują ir išdygs colio ilgio dantukai, net nesusimąstęs žinosiu, pas ką pirmą apsilankyti tamsią debesuotą naktį. Muahahahahahaaaaa.

Išeisiu vieškeliu plačiu, išeisiu ir negrįšiu...

Na ne, sugrįšiu. Kada nors. O kol kas, tarkim, nutariau atlikti eksperimentą "kiek žmogus gali ištverti be kompiuterio". Ne savo noru, žinoma. Maždaug už mėnesio laukit su duona ir druska, o prašančius pagalbos ar šiaip ko nors nukreipsiu pas kitus administratorius. Lai šie nepyksta.

Šiandien supratau, kodėl žmonėms patinka žaidimai. Stalo, kompiuteriniai, sportiniai, reikalaujantys loginio mąstymo ar pagrįsti atsitiktinumu, nuo šachmatų ir kortų iki šokinėjimo per virvutę ir "Kas laimės milijoną".

Visi mes esam suvaržyti taisyklių, prie kurių stengiamės prisitaikyti. Mūsų gyvenimas - tai taisyklių, pagal kurias žaidžiam, rinkinys, ir kiekviena pergalė - gautas darbas, baigtas universitetas, sutaupyta pinigų suma - tik įrodymas pačiam sau, kad "aš pagaliau suvokiau dalelę šių taisyklių, prisitaikiau prie jų, laimėjau".
Deja, mes niekada nesugebėsim perprasti visų taisyklių, laimėti visko. Tai leistų tapti Dievu, pasiekti tobulybę, kas, deja, neįmanoma. Mes nežinome kaip per minutę tapti milijardieriumi, kaip nuversti kalnus ir užčiaupti savo sąžinę. Ir tai mus siutina.

Tačiau savo protą juk taip lengva apkvailinti. Tereikia sukurti iliuziją, kad aš suvokiu visas taisykles, aš galiu jas valdyti, galiu tapti stipresniu už mane varžančią sistemą - ir mes tampame laimingais, nes ta sistema mūsų neslegia, ji nugalėta. Imame patys save laikyti visagaliais. Nesvarbu, kad suvokėme tik nedidelio pasaulėlio, užimančio 8x8 langelių lentą arba porą gigabaitų kompiuterio atminties, taisykles.

Kitaip sakant, žaidimai žmones traukia tuo, kad juose trumpam galima tapti visagaliais. Galima pasiekti visiškai viską, įdedant minimumą pastangų.

Dar supaprastinus tą pačią išvadą - žmonės žaidžia, nes žaidimo pasaulis jiems primena realų pasaulį. Tik šiame galima laimėti.

Galima per kelias minutes atsiimti už visus tuos metus, kai beviltiškai daužytasi galva į sieną, stengtasi prisitaikyti prie pasaulio, nes štai - dabar tai pavyksta daug lengviau, nes amžinas tiesas atstoja žinojimas, kad koziris kerta viską, išskyrus aukštesnį kozirį, o tritaškis prideda tris taškus. Tai juk daug paprasčiau už dešimtmečius sunkaus mokymosi bei darbo. Amžinoje kovoje stengiantis tapti stipresniu už aplinką (sistemą) žmogus susiranda silpnesnį priešininką - paprastesnę sistemą (aplinką), kurią gali nugalėti/perprasti ir taip patenkinti pergalės troškimą.

---

Ar gali Dievas, toks, kokiu jį įsivaizduoja dauguma žmonių, būti tuo, kuriam mūsų pasaulis - rinkinys taisyklių, paprastesnių už natūralią jo aplinką?