Через тернии к звездам.

Truputis rokenrolo tarybiniame kinematografe. Siaubo filmo vertos scenos, marios (tiesa, sąlyginės) kraujo, daug neapetitiškos šlykštynės ir kiti dalykai, kurių ankščiau mažai kur galima buvo rasti. Vertas pamatymo daiktas - kai kurie kraštovaizdžio montažai, filtrai ir rakursai tikrai žavi. Viktorovas išmanė savo darbą.

P. S. Gerų visiem Naujų Metų ir iki susitikimo. Grįšiu už savaitės, jūs tuo tarpu nuspręskit, trinti mano naują kūrinį ar ne.

Через тернии к звездам.

Truputis rokenrolo tarybiniame kinematografe. Siaubo filmo vertos scenos, marios (tiesa, sąlyginės) kraujo, daug neapetitiškos šlykštynės ir kiti dalykai, kurių ankščiau mažai kur galima buvo rasti. Vertas pamatymo daiktas - kai kurie kraštovaizdžio montažai, filtrai ir rakursai tikrai žavi. Viktorovas išmanė savo darbą.

Deep

Enter.

AAAAAA! Kas čia dabar? Žadintuvas? Iš kur?! Kaip?! Patraukit kas nors jį nuo mano galvos!!! Nuo kada eiliniams piliečiams atimta teisė į miegą?!  Dink, bjaurybe, dink, va šitaip tau, va šitaip, še, še... O! Nutilo. Pagaliau. Ech, dabar persiversiu ant kito šono, ir... EIK TU PO VELNIŲ, nu kam gi šitaip plyšaut? Koks kvailys vakar tą žadintuvą įjungė?! Pala pala, čia kažkur turėtų mygtukas toks būt... O, štai šitaip. Dabar tylės, bjaurybė, ir nė necyptels...

Bet keltis vis tiek reikia. Taip taip, rei-kia, rei-kia, rei... Na gerai jau, gerai, keliuosi, kad tik ta sąžinė užsičiauptų. Taaaaip, dabar pasistengsim kažkaip apsirengt... Nukiūtnt iki tualeto neužsikabinant už lovos kampų, durų rankenų ar dar kokio nors mirtinai pavojingo objekto... Oooo, po apsilankymo išvietėje pasaulis truputėlį prašviesėja. Nusiprausus - dar labiau. Taigi taigi, kas dar ten pas mus ryto programoje?

Šaldytuvas, šaldytuvas, šaldytuvas... Velniava, kodėl vakar nieko gero nenusipirkau? A, sekmadienis gi buvo... Taaaaip, ką mes čia turim? Berods, teks apsiriboti kiaušiniene. O ką, visai skanu... žagt... skanu, skanu. Čia tik taip atrodo, kol skrandis tuščias. Kiaušinienė skani, kiaušinienė skani, kiau... Mmmm, o sprendžiant iš kvapo gal ir tikrai visai nieko bus. Tik truputį dešros, daaaug padažo... Ir kokią nors nesąmonę youtubėj, kad atitrauktų žvilgsnį nuo lėkštės.

Va šitaip. Pasitikrinam paštą - atseit per naktį kas nors galėjo paršyti - permetam akim "Delfį" (taip pat nieko naujo - nei pasaulinio karo, nei pasirodžiusių ateivių, net kokios nors, kad ir pačios mažiausios revoliucijos. Nuobodybė.) ir, apsivynioję šaliku, kiūtinam laukan. Mažyčiai džiaugsmai - liftas veikia, lietaus beveik nėra, troleibusas nuvažiavo prieš pat nosį. Ko gi dar gali žmogui reikėt?

"Kartais aš tiesiog sėdžiu ir stebiu mane supančius žmones - gražius, veiklius ir laimingus. Sėdžiu ir stebiu, be jokio tikslo, be menkiausio reikalo. Gal būt tomis akimirkomis tiesiog jaučiu mažiau graužaties dėl to, kad nesu toks, kaip jie."


Autorius žinomas.

Skauda kojas, akis ir galvą. Skausmas paprastai būna kokio nors sutrikimo pasekmė.

Ar tai reiškia, kad esu luošas, žlibas ir kvailas?

Pigus ir greitas būdas užsikaifuoti.

Jums reikės:

1) Skiltelės česnako;
2) Minimum kilogramo mėtinių žirnelių. Na žinot, balti tokie, apvalūs, maži;
3) Trupučio noro ir kantrybės.

Receptas:

Imame skiltelę česnako ir ją suvalgome. Visą. Iš karto. Tiesiog įsidedam į burną ir kramtom tol, kol nieko neliks - tai ne taip ir sunku, patikėkit, net nereikia turėt geležinių nervų atba atrofuotų skonio receptorių. Be to, laaabai padeda nuo ligų. Jei ne česnako gabaliukas kiekvieną vakarą, jūsų nuolankusis tarnas jau seniai sirgtų gripu. Gal net karvių arba arklių.

Sužiaumoję šį nuostabų šakniavaisį (pataisykit, biologai, jei klystu) truputį pasėdime ir palaukiame. Tarkim, kol ištryškusi ašara nutekės iki smakro - tai bus patikimas ženklas, kad česnakas atkeliavo skrandin ir įvykdė ten nedidelę revoliuciją.

Paimame saują mėtinių žirnelių ir susipilame į burną - būtinai saują ir jokiu būdu ne mažiau. Ir ką gi mes jaučiame? SALDU! Kuo stipresni buvo žirneliai, tuo saldesni jie atrodo, tiesiog tirpsta burnoj, kaip cukraus vata. Mes net nejaučiame jų tarp dantų, dedam į burną kuo didesniais kiekiais - po vieną čia niekaip neišeina, o va sauja - pats tas. Kol nesibaigs žirnelių atsargos, jausime nuolatinį katarsį. Beje, ar žinojote, kad graikiškai "Catharsis" reiškia "apvalymą"? Tai va, jei tai darote pirmą kartą, jūsų skrandis greičiausiai apsivalys. Bet paskui įprasite.

Ieškau gyvenimo prasmės. Jei kas nors rasit gulinčią patvory, perduokit labų dienų ir pasakykit, kad pasiilgsiu.

...ir vistiek, juostomis dažytas dviratis - geriausias =]

Progai pasitaikius reikės paklaust, kokia jo istorija. O gal kas jau dabar gali pasakyt?

Taip, visa tai liko.
Tik neliko A.Solženycino „Gulago archipelago“, visų trijų tomų neliko, su visais tais 55 milijonais (su palikuonimis būtų 66 milijonai), kuriuos nukankino norintieji atimti iš jų „svetimą“ tikėjimą.
Palyginimui:per visą inkvizicijos laikotarpį nužudyta apie 3-5 milijonai žmonių, o per kryžiaus karus 2 milijonai. Kankinimo būdai ir išradingumas labai panašūs kaip ir su 55 milijonais.
Dabar galvoju - o kodėl neliko? Kodėl inkvizicija, kryžiaus karai ir net žydų tautos genocidas užsitarnavo tinkamą vietą žmonijos atmintyje ir lūpose, o tie 55 milijonai, per kurių kaulus ir dabar „mielai“ važinėjame vykdami tolimaisiais geležinkeliais, ne?
Juk apie 7 milijonų žmonių netekome apie XII –XV amžiuose, kai dar nebuvome taip toli pažengę savo protiniuose išmąstymuose, neskraidėme nei lėktuvais, nevažinėjome net geležinkeliais, o 55 milijonus paklojome vos ne vakar, tame pačiame amžiuje, kuriame ir mes visi gyvenome.
Ar jų per mažai, 55 milijonų per mažai? Ar reikėjo 77 milijonų, kad atsvertų 7 ? Ar Solženycino knygos per storos skaitymui? Ar todėl, kad Šapokos lūpomis kalba tik istorijos lūpos, faktai ir skaičiai, o Solženycino lūpomis kalba dar ir lagerininko lūpos, tos pačios lūpos, kurios kalbėjosi su pasilikusiais ten? Ar mums bjauru ir per žema klausytis lagerininko lūpų?
O gal visa tai dėl to, kad ne kažkokie tolimi inkvizitoriai ir kryžiuočiai nukankino 7 milijonus, o mūsų pačių seneliai labai uoliai  prisidėjo prie 55 milijonų likvidavimo, tarp kurių ne tik moterys, bet ir vaikai? Gal dėl to, kad su mūsų anūkais žaidžiantis senukas yra vienas iš budelių ir mes tiesiog norime tai pamiršti?
O iš tiesų, tai neturėtume nieko pamiršti, nes visų mirusiųjų kaulai yra vienodi, ir visi jie nusipelno vienodos, atitinkamos pagarbos, nes tai yra mirusiųjų teisė. Gal žmonijai jau laikas pasižiūrėti į save, vienas į kitą, nepartinėmis ir ne istorinėmis akimis, o tiesiog žmogiškosiomis? Taip, kai žiūrėjo A.Solženycinas sėdėdamas kančių dugne? Jis mąstė apie tai, kad jei gyvenimas būtų pasisukęs kitaip, gal ir jis pats būtų galėjęs atsidurti savo budelių vietoje, žudyti ir kankinti tvirtai įsitikinęs, kad turi tam teisę ir kad yra teisus..
Prievarta visada gimdo monstrus  - inkviziciją, kryžiuočius, komunizmą, rasizmą, nacizmą ir t.t. Niekada neplėškime iš žmogaus rankų kryžiaus jėga ir niekada jėga jo ten neįbrukinėkime. O pasakyti, kad kryžius mums yra Šventenybė arba Niekalas visi turim teisę, tik nereikia tvirtinti, kad žmogus laikantis tą kryžių taip pat yra niekalas, kaip ir nelaikantis beje:)


(c) Radviliškis, komentaras po Ramtadryliškiečio kūriniu "1000 metų istorija"