Ką tik supratau, kad sadizmas - tai kai žiūrėdamas "Butterfly effect", "Jacket" ar "Abre los ojos" su šypsenėle lauki paskutinio kadro, kuriame veikėjas staiga atsibus su tramdomaisiais užrakintas vienutėje ir pradės eiti titrai, o nesulaukęs pagalvoji, kad filmas žiauriai pervertintas, holivudinis ir šiaip banalus, o tada eini kažkelioliktą kartą žiūrėti "Brasil".

Vakar nusprendžiau parašyt naują dienoraščio įrašą. Atsidariau langą, ir pagautas inkvėpimo pradėjau. Parašiau dalį, nuėjau į tualetą, dar parašiau, pasidariau valgyt, su kažkuo pakalbėjau, padėbsojau pro langą, ir galiausiai parašęs paskutinį sakinį pabaigiau. Išėjo koks puslapis teksto, daug, bet rašykai juk mėgsata skaityti.
Spėkit, kas paskui atsitko? Ogi buvo baigęsis sesijos laikas. Ir visas įrašas, per kvailumą neišsaugotas, prapuolė. Vat ir galvoju - ar mūsų šaunieji programeriai negalėtų atbarbenti kelių eilučių, kad sesijos laiką galima būtų pasirinkti pačiam, kaip būna daugumoj forumų? Uždedi varnelę - "neriboti" - ir jokių problemų niekada nekyla. Reikėtų Webmasteriui pasakyt.

Kai visokių tekstinės komunikacijos priemonių padedami žmonės rašo blogus dalykus, jie kažkodėl įsivaizduoja, kad padėjus gale smailą viskas skambės ne taip baisiai. Tfu.

"Telekomunikacijų bendrovės susikūrė tam, kad padėtų žmonėms bendrauti."
(iš vienos studentės pasisakymo)
Patraukus į šalį faktą, kad tai naiviausia per paskutinius kelis metus mano girdėta frazė, visai įdomu pasvarstyti - o kas, jei tai būtų tiesa? Kas, jei bankai egzistuotų tam, kad padėtų žmonėms susitvarkyti finansus, prekybos tinklai - kad aprūpintų žmones būtiniausiais produktais, susisiekimo bendrovės - kad padėtų žmonėms keliauti, rašykas - kad jauni autoriai turėtų kur talpinti kūrybą...
Po perkūnėliais žaliais, ko gero tada pasaulis būtų klaikiai gera vieta gyventi. Gaila, kad šitaip nėra ir nebus.

Įsivaizduojat - kažkada rašyke nebuvo iššokančių reklamų! Tų, kuriuos vos užkrovus puslapį sminga tau į akis, arba jei nori spustelti ant savo neprietelio ikonėlės idant parašytum jam įžeidžiančią žinutę - užkrauna reklamą tiesiai priešais kursorių ir po spustelėjimo atidaro langą su kokia nors nesąmone. Suprantu, jaunesnieji padavanai neprisimins tų laikų, kai rašyke išvis būdavo tik du reklaminiai baneriai šone, juose tykiai šviesdavo nuorodos į kultūrinius puslapius ar renginius, o ne
Kodavimas nuo alkoholizmo
Psichologas M.G.Maksimalietis UK +447988627351 LT +37065025271
Taip, dar kažkada žeme vaikščiojo dinozaurai, o panorėjus išsikepti picą reikėjo užkurti ugnį trinant du pagalėlius vienas į kitą. Ech. Geri buvo laikai.

Rašykas kaip numiręs. Reikia naujo skandalo.

Šiandien susiradau Draugą. Ta prasme, kuria šis žodis buvo naudojamas XIX amžiuje. Viešojo transporto pagalba judėjau per Antakalnį, prispaustas prie lango kažkokio kaukazietiškos išvaizdos stuobrio, o troleibusas stūmėsi lėčiau už sraigės paliekamą gleivių pėdsaką. Kartą sustojo prie sankryžos, ir šalimais stabtelėjo antra juosta važiuojantis aptrintas, mėlynas automobiliukas. Ant užpakalinės jo sėdynės sėdėjo mergaitė. Visiškai neskiriu vaikų amžiaus, bet manau, buvo ikimokyklinukė - gal kokių keturių, penkių, pusiau uždengta didžiulio saugos diržo. Graužė tarp pirštų sutrintą žalią agurką, dešinys skruostas nubrozdintas, šašai nulupti. Sustojus atsidūrė tiesiai ties langu, pro kurį spoksojau.
Ir nusimaivė. Nežinau kaip tai aprašyt - suraukė seriją grimasų, tuo pat metu kramtydama gabalą agurko, o kai nesusilaikęs vyptelėjau - nusišypsojo. Pirmas pajudėjo troleibusas, bet po kelių akimirkų mėlynas automobiliukas jį pralenkė, ir pagavau linksmą mergaitės žvilgsnį. Po to automobilį pralenkė troleibusas, ir šįkart aš šyptelėjau mažei. Po to - ji. Ir taip gal keturis kartus, kol kažkuris atsiliko, o kažkuris nuvažiavo.
O dabar įrodykit man, kad tas pavypsojimas buvo mažiau vertingas už profesines, akademines ar kokias kitas pažintis. Kad maivydamasi mergaitė buvo mažiau nuoširdi už šefą, kuris spaudė ranką priimdamas į darbą. Arba kad keli apsikeitimai pavypsojimais nusileidžia pompastiškiem, svarbiem gyvenimo įvykiam, kurie neva kažką keičia, bet iš tiesų tik persodina iš vieno rutinos vazono į kitą.

Visada bijojau tokio amžiaus vaikų. Pažiūrėjus jiems į akis kyla mintys, kad štai - šitas mažas neišsivystęs padaras, šita neūžauga, kad ją kur, apie gyvenimą nusimano žymiai daugiau už tave.

- Bet vis dėl to kuriam tikslui šis pasaulis sutvertas? - paklausė Kandidas.
- Tam, kad mus siutintų. - atsakė Martenas.

"Televizija yra skirta pramogoms, auklėti turi tėvai, mokykla ir bažnyčia. Ne televizijos reikalas, jei šios institucijos savo darbo neatlieka. Televizija skirta tik pramogoms."
Iš pokalbio su jauna televizoriaus darbininke.

- Visas knygas reikėtų degint. Palikt tik Remarką, ir Hemingvėjų, ir Diuma. Ir dar Skotą. Ir dar ką nors iš "Drąsiųjų kelių".
- Jei paklaustum Remarko, jis tikriausiai lieptų degint Skotą.
- Va būtent todėl juos abu ir reikia palikt.