Gal dvylikos metų vaikis, apvaliaveidis, ne liesas. Ant kaklo užsirišęs baltai mėlynai raudoną šaliką "Rossija", turi kuprinę su logotipu "twilight: new moon", prie kurios už koto prisegta popierinė Lietuvos vėliavėlė. Peršaldyta gerklė, kalba telefonu - kriokia kaip ilgametis alkoholikas, bet su šalimais sėdinčiu (matyt) broliu žvingčioja pašnibždomis. Sėsdamas šalia įspaudžia mano kompiuterio dėklą į sėdynę, kai patraukiu, nedraugiškai nužiūri. Pasipūtęs ir mandagus chamas, kaip jaunas perspektyvus verslininkas.

O labiausiai dabar mane erzina šiuolaikinės patriotinės dainos. Visur jos iš radijų ir televizorių liejasi (gal čia mano problema, kad tokiu metu tenka perdaug kontaktų su šitom priemonėm turėti) - šlykščios iki negaliu, bukos iki pasiutimo. Paėmė kažkas standartinio popso generavimo algoritmą, žodį "miajlė" pakeitė žodžiu "Lietuva", padidino jo pasikartojimo tikimybę iki maksimumo, ir vualia. Teoriškai visai įmanoma, kad šis veiksmas buvo atliktas užsienio priešo specialiųjų tarnybų agentų, infiltruotų į lietuviško popso štampavimo fabrikėlį: specialiai tam, kad piliečius pradėtų pykinti nuo valstybės pavadinimo.

Gal tiesiog senstu, bet prieš penkiolika metų propagandinės dainos buvo daug geresnės. Nepalyginamai. Kai kuriose jų net šalis nėra minima, naudojamos suktos metaforos ir energingas griežimas dantimis, galima jaust barikadų kvapą. Šiandien visa tai beliko antraplanių patriotinio poprokelio atlikėjų repertuare, kuris tik retkarčiais papuola į televizorių. Kodėėėl?

Kadaise man atrodė, kad žvaigždės danguje - tai tolimi pasauliai, į kuriuos kada nors skris kosminiai laivai iš Saulės miesto.

Dabar suprantu, kad aštrūs jų taškeliai - tai skylės šarve, dengiančiame mus nuo negailestingos šviesos okeano.

Ponai ir panelės, pristatau jums tobuliausią lietuvių kalbos žodį:

tu pi kas

Cha! Ir nesakykit man, kad Klimb jį jau atrado (negriaukit mano naivių iliuzijų).

Ar jum kartais ne keista, kad dar vis pasitaiko neidiotų? Man keista. Net kažkaip nejaukiai pasijuntu, kai sutinku porą tokių. Tarkim šiandien knygyne perku bilietus į teatrą (nesigilinkit, būna taip šiais laikais), ir išaiškėja staiga, kad sumokėt galima tik grynais. Kurių neturiu. Ir atsiranda už manęs eilėje stovinti jaunų žmonių porelė, moteris apvaliu veidu ir vyrukas su barzdele, kurie pasisiūlo paskolinti. Ne tokią ir mažą sumą. Po to jie kantriai kartu su manim eina ieškoti bankomato, stebisi, kad šiais laikais žmonės vaikščioja į teatrą, ironiškai pajuokauja kažką apie Kalėdas ir gerus darbus, juokiasi iš pro atviras parduotuvių duris skambančio kalėdinio popso, nuoširdžiai ir taip mielai naiviai nustemba, kai pamato Vilniaus gatvėj nuo stogų žemyn verčiamą sniegą.

Po perkūnais, argi ne keista, kad tokių žmonių dar būna? Kad ne visai suimbecilėjo pasaulis? Dar kartą ačiū, apvaliaveide moterėle ir vyruk su barzdele, už iš po žemių grąžintą bent šiokį tokį tikėjimą mūsų rūšies šviesesne ateitim. Šniurkšt.

Ech, senstu.

Kada paskutinį kartą naudojaisi taksofonu?

Ai efektas

Kai tu pastebi tašką ".", bet tik numoji ranka ir pasakai:
- [cakt liežuviu] Ai.

O po to tave pasikviečia ir rėžia:

- Tu ką, nepastebėjai taško "."? Kaip galėjai jo nematyti? Taškas "." yra pats svarbiausias! Taip negalima! Turėjai atkreipt dėmesį į tašką "."! Dabar kentėsi!


Kai suaugsiu, būsiu didelis protingas dėdė ir parašysiu monumentalų veikalą "Visa ko kritika", skyrius "Ai efektas" jame bus vienas iš pagrindinių ir nužymės veiklos gaires ateities kartoms. Mane minės kaip "Taigi čia tas, kur aprašė Ai efektą", o celėj, kurioj numiriau, prie minkštos sienos prikals bronzinę atminimo lentą.

Ar aš vienas, pildamas naują dienoraščio įrašą, galvoju "šitas prasimuš į pirmą puslapį" arba "į šitą atkreips dėmesį gal pora žmonių"?

Ar yra ir daugiau pastebėjusių, kad kartais dnr'as rašomas sau, o kartais - kitiems, apsimetant, kad sau (ir labai retai sau, apsimetant, kad kitiems)?

Brūkšniukas, vartotojas nr. 43994. Atsiradęs, nustebinęs, užkopęs karjeros laiptais, tapęs administratoriumi, pašalintas, užblokuotas, atgimęs. 

Pirma - jis apsišvietęs, aštroko proto, gerą meninę pajautą turintis žmogus, kartais taikliai komentuojantis, kartais gerai rašantis, pavertęs visą rašyką viena didele fluxus smėlio dėže, praktiškai sunaikinęs rutiną svetainėje. Bent jau administracijai tai tikrai.

Antra - jo dėka tampa nebeįmanomos diskusijos po dienoraščiais ar forume, jis dažnai pažeidžia ribą tarp žaidimo ir įžeidimo, savo aukomis pasirenka jautriausius vartotojus, piknaudžiauja teisėmis, pažeidinėja taisykles, kuria nesveiką chaosą ir laužo šios svetainės pamatus.

- Bet juk jis rodo mums, jog neverta laikytis įsikibus prisimesto liguisto rimtumo, neva būdingo šiai svetainei! - pasakys kažkas.

- Tačiau per jį tampa nebeįmanoma užsiimti veikla, kuriai yra skirtas rašykas! - paprieštaraus kitas.

- Tai, kad keletas bereikšmių komentarų trukdo diskutuoti, tik rodo mūsų silpnumą! Šitai Brūkšnys ir demaskuoja! - sušuks pirmasis.

- Tokiu būdu tik reiškiama nepagarba svetainės vartotojams, taisyklėms ir nusistovėjusioms normoms, kurios sudaro harmoningo gyvenimo rašyke pagrindą! - nenusileis antrasis.

- Brūkšnys taikliai parodo, kad visos normos ir harmonijos tėra trapi iliuzija! - smogs skeptikas.

- Svetainėje registruojamasi ne tam, kad žaisti Bodriarą! - atrems optimistas.

- Tai jūs žaidžiate - menininkus ir faiziejus!

- Mes tik norime ramiai kurti!

- Kalbame apie bendravimą!

- Kūrybą irgi!

- Tačiau!..

- Bet!..

- Juk!..

- Ir!..

- O!..

...


Toliau? kaip turėtų pasibaigti ginčas? Ar turėtų?

__________
||  /       ||
|| /     (•̪●)
||/       /█\
||          .Π.
||
||___________________
|                   |
| rasyk.lt administracija  |
|                   |