Ar jum kartais ne keista, kad dar vis pasitaiko neidiotų? Man keista. Net kažkaip nejaukiai pasijuntu, kai sutinku porą tokių. Tarkim šiandien knygyne perku bilietus į teatrą (nesigilinkit, būna taip šiais laikais), ir išaiškėja staiga, kad sumokėt galima tik grynais. Kurių neturiu. Ir atsiranda už manęs eilėje stovinti jaunų žmonių porelė, moteris apvaliu veidu ir vyrukas su barzdele, kurie pasisiūlo paskolinti. Ne tokią ir mažą sumą. Po to jie kantriai kartu su manim eina ieškoti bankomato, stebisi, kad šiais laikais žmonės vaikščioja į teatrą, ironiškai pajuokauja kažką apie Kalėdas ir gerus darbus, juokiasi iš pro atviras parduotuvių duris skambančio kalėdinio popso, nuoširdžiai ir taip mielai naiviai nustemba, kai pamato Vilniaus gatvėj nuo stogų žemyn verčiamą sniegą.

Po perkūnais, argi ne keista, kad tokių žmonių dar būna? Kad ne visai suimbecilėjo pasaulis? Dar kartą ačiū, apvaliaveide moterėle ir vyruk su barzdele, už iš po žemių grąžintą bent šiokį tokį tikėjimą mūsų rūšies šviesesne ateitim. Šniurkšt.

Ech, senstu.