Lygiai trylika dienų nebuvau prisijungęs prie rašyko. Ir kas iš to? Turiu omeny - kas iš to, kad prisijungiau?

Nuobodu čia. Pasidiskutuokim tema "administracijos pasyvumas", a?

O prieš savaitę kaktelėjo penki metai nuo to baisaus ryto, kai prisiregistravau rašykuose. Ir koks velnias mane tada už ausies traukė? Gi galėjau vietoj to kokioj onėj užsiregint - būtų ir smagu, ir naudinga.

Kūrinys, surinkęs atitinkamą kiekį adminstratoriųų/kritikų kuolų, išbraukiamas ir keliauja į autoriaus namus. Iš tiesų, blogų kūrinių, vertų kuolo, yra pakankamai daug.

Tačiau jei kūrinys toks blogas, kad administratoriui ar kritikui nesinori jo nusiųsti autoriui namuosna? Jei jis nori, kad tą kūrinį pamatytų ir juo pasidžiaugtų kuo daugiau žmonių? Ir jei minėtasis asmuo tam kūriniui tuo tikslu įkrauna penketą?

Teisinga tai ar ne? Moralu ar ne? Prieštarauja taisyklėms ar ne?

Daryti taip ar nedaryti?

Prieš kurį laiką lobį dažniausiai rasdavo užkastą, uždangstytą kuo tik įmanoma, su visais jį saugančiais slibinais ar šiaip kokiais mielais gyvūnėliais.

Mūsų laikais lobius išmeta.

Buvo mokykla - didoka provincijos gimnazija, skaičiuojanti antrą šimtmetį. Ir buvo joje senienų muziejus, veikiantis nuo pat įkūrimo. Ir buvo nauja tos mokyklos direktorė, ir renovacija su atlėpausiais darbininkais, ir muziejui po jos vietos neatsirado.

Spėkit, kur dingo viskas, ko iš to muziejaus nespėjo išgrobstyti vokiečiai karo metais ir visokie "savi" pokariu?

Vieną dieną atėjo į to miestelio biblioteką vaikų būrelis. "Bibliotekininke, bibliotekininke! - rėkė jie - žiūrėkit, ką mes prie šiukšlių konteinerio radom! Čia lobis, taip?"
Bibliotekininkės protingos ir geraširdės būta. Paėmė ji iš vaikų rankų špižinę puodynę su inventoriniu numeriu ant krašto, pavartė rankose, praplėšė celofaną, į kurį ta puodynė suvyniota buvo. Viduje - monetos. Visai kaip tikrame lobyje.

Nunešė geroji bibliotekininkė tą puodynę mokyklos direktorei, parodė jos turinį. "Kam man to reikia? Išmeskit. Arba turėkitės, jei norit" - atsakė direktorė. O tada puodynė papuolė į mano rankas. Drebančias.

Iš pradžių traukiau tik monetas, užrašai ant kurių buvo nusitrynę neįskaitomai arba kurių nukalimo metai prasidėjo "18..". Paskui dar pasiknaisiojau, dar parankiojau. Rankos drebėt nenustojo.

1/2 копъйки, 1899

Одна копъйка, 1896

2 копъйки, 1859

3 копъйки серебромъ, 1842

15 копъек, 1862

Рубль, 1897

Dar krūva kapeikų nuo 1912 metų, tikriausiai beveik visi pavyzdžiai, kokie tik leisti iki maždaug 1980-ųjų.

Beveik pilna 1922 m. centų kolekcija, trūksta vienos 5 ct monetos (litų nėra).

Amerikietiškų centų kolekcija, pavyzdžiai maždaug nuo 1950-ųjų iki 1970-ųjų.

Daugybė dvidešimto amžiaus pradžios - vidurio doičmarkių, zlotų, lirų, keletas monetų su neįskaitomais arabiškais užrašais. Ir dar daaaug visko, ką perkračius sąrašą tikriausiai galima bus pildyti ir pildyti.

Ir žinot ką? Tai - tik nuograužos. Kažkam to tiesiog nereikėjo, kažkas tai tiesiog išmetė. Neabejoju, renovaciją darę darbininkai rado ne vien šią puodynę, ir, ko gero, ji buvo mažiausiai vertinga.

Be išvadų gal apsieisim.

Prieš kurį laiką lobį dažniausiai rasdavo užkastą, uždangstytą kuo tik įmanoma, su visais jį saugančiais slibinais ar šiaip kokiais mielais gyvūnėliais.

Mūsų laikais lobius išmeta.

Buvo mokykla - didoka provincijos gimnazija, skaičiuojanti ne pirmą šimtmetį. Ir buvo joje senienų muziejus, veikiantis nuo pat įkūrimo. Ir buvo nauja tos mokyklos direktorė, ir renovacija su atlėpausiais darbininkais, ir muziejui po jos vietos neatsirado.

Spėkit, kur dingo viskas, ko iš to muziejaus nespėjo išgrobstyti vokiečiai karo metais ir visokie "savi" pokariu?

Vieną dieną atėjo į to miestelio biblioteką vaikų būrelis. "Bibliotekininke, bibliotekininke! - rėkė jie - žiūrėkit, ką mes prie šiukšlių konteinerio radom! Čia lobis, taip?"
Bibliotekininkės protingos ir geraširdės būta. Paėmė ji iš vaikų rankų špižinę puodynę su inventoriniu numeriu ant krašto, pavartė rankose, praplėšė celofaną, į kurį ta puodynė suvyniota buvo. Viduje - monetos. Visai kaip tikrame lobyje.

Nunešė geroji bibliotekininkė tą puodynę mokyklos direktorei, parodė jos turinį. "Kam man to reikia? Išmeskit. Arba turėkitės, jei norit" - atsakė direktorė. O tada puodynė papuolė į mano rankas. Drebančias.

Iš pradžių traukiau tik monetas, užrašai ant kurių buvo nusitrynę neįskaitomai arba kurių nukalimo metai prasidėjo "18..". Paskui dar pasiknaisiojau, dar parankiojau. Rankos drebėt nenustojo.

1/2 копъйки, 1899

Одна копъйка, 1896

2 копъйки, 1859

3 копъйки серебромъ, 1842

15 копъек, 1862

Рубль, 1897

Dar krūva kapeikų nuo 1912 metų, tikriausiai beveik visi pavyzdžiai, kokie tik leisti iki maždaug 1980-ųjų.

Beveik pilna 1922 m. centų kolekcija, trūksta vienos 5 ct monetos (litų nėra).

Amerikietiškų centų kolekcija, pavyzdžiai maždaug nuo 1950-ųjų iki 1970-ųjų.

Daugybė dvidešimto amžiaus pradžios - vidurio doičmarkių, zlotų, lirų, keletas monetų su neįskaitomais arabiškais užrašais. Ir dar daaaug visko, ką perkračius sąrašą tikriausiai galima bus pildyti ir pildyti.

Ir žinot ką? Tai - tik nuograužos. Kažkam to tiesiog nereikėjo, kažkas tai tiesiog išmetė. Neabejoju, renovaciją darę darbininkai rado ne vien šią puodynę, ir, ko gero, ji buvo mažiausiai vertinga.

Be išvadų gal apsieisim.

Profesorius: Jūs - žinomas rašytojas?

Rašytojas: Ne. Madingas.

Profesorius: Ir apie ką gi rašote?

Rašytojas: Kaip čia jums pasakius... Pagrinde - apie skaitytojus. Nieko kito jie skaityti nenori.

Profesorius: Man atrodo, jie teisūs. Apie nieką kitą ir rašyti, tikriausiai, nereikia...

Rašytojas: Rašyti išvis nereikia. Visai. O jūs ką, chemikas?

Profesorius: Jau greičiau fizikas.

Rašytojas: Irgi, tikriausiai, nuobodybė. Esmės paieškos. Ji slepiasi, o jūs jos visur ieškote. Vienoj vietoj pakapstėt - aha, branduolys susideda iš protonų! Kitoj pakapstėt - nuostabu, trikampis a bė cė lygus trikampiui a-prim bė-prim cė-prim.... Jums neblogai sekasi. Man - prasčiau. Aš tą pačią esmę vis kasu, o su ja tuo tarpu kažkas tokio keisto vyksta. Kasu aš esmę, o iškasu krūvą mėšlo. Paimkim kokį nors Archimedo dėsnį. Jis nuo pat pradžių buvo teisingu, ir dabar teisingas, ir visada teisingu bus. Štai stovi muziejuje antikinis puodas. Savo laiku į jį išėdas sumesdavo, o dabar jis stovi ir kelia visuotinį susižavėjimą savo piešinio lakoniškumu beigi formos unikalumu... Visi aiksi ir aksi, kol staiga išaiškėja, kad tas puodas joks ne antikinis, o pakišo jį archeologams koks nors apgavikas arba juokdarys. Ir forma jo tokia pat unikali, ir piešinys lakoniškas, o štai aiksėjimas, kaip bebūtų keista, dingo.

Profesorius: Jūs neteisus. Kalbat apie profanus ir snobus...

Rašytojas: Nieko panašaus. Aš kalbu apie puodus. Aš pats dvidešimt metų tokius puodus lipdau, ir kadangi esu madingas rašytojas, jie žavi knygų mėgėjus piešinio lakoniškumu ir formos unikalumu. O po dvidešimties metų ateis berniukas ir visa gerkle užriks kažką apie nuogą karalių.

Profesorius: Viešpatie. Ir jūs visą laiką apie tai galvojat?

Rašytojas: Pirmą kartą gyvenime. Aš išvis retai galvoju. Man tai kenkia.

Profesorius: Tikriausiai neįmanoma rašant visą laiką galvoti, kaip jūsų romaną skaitys po šimto metų...

Rašytojas: Natiurlich! Bet kita vertus, jei po šimto metų jo niekas neskaitys, kokio velnio dabar rašyti?

Profesorius: Jūs - žinomas rašytojas?

Rašytojas: Ne. Madingas.

Profesorius: Ir apie ką gi rašote?

Rašytojas: Kaip čia jums pasakius... Pagrinde - apie skaitytojus. Nieko kito jie skaityti nenori.

Profesorius: Man atrodo, jie teisūs. Apie nieką kitą ir rašyti, tikriausiai, nereikia...

Rašytojas: Rašyti išvis nereikia. Visai. O jūs ka, chemikas?

Profesorius: Jau greičiau fizikas.

Rašytojas: Irgi, tikriausiai, nuobodybė. Esmės paieškos. Ji slepiasi, o jūs jos visur ieškote. Vienoj vietoj pakapstėt - aha, branduolys susideda iš protonų! Kitoj pakapstėt - nuostabu, trikampis a bė cė lygus trikampiui a-prim bė-prim cė-prim.... Jums neblogai sekasi. Man - prasčiau. Aš tą pačią esmę vis kasu, o su ja tuo tarpu kažkas tokio keisto vyksta. Kasu aš esmę, o iškasu krūvą mėšlo. Paimkim kokį nors Archimedo dėsnį. Jis nuo pat pradžių buvo teisingu, ir dabar teisingas, ir visada teisingu bus. Štai stovi muziejuje antikinis puodas. Savo laiku į jį išėdas sumesdavo, o dabar jis stovi ir kelia visuotinį susižavėjimą savo piešinio lakoniškumu beigi formos unikalumu... Visi aiksi ir aksi, kol staiga išaiškėja, kad tas puodas joks ne antikinis, o pakišo jį archeologams koks nors apgavikas arba juokdarys. Ir forma jo tokia pat unikali, ir piešinys lakoniškas, o štai aiksėjimas, kaip bebūtų keista, dingo.

Profesorius: Jūs neteisus. Kalbat apie profanus ir snobus...

Rašytojas: Nieko panašaus. Aš kalbu apie puodus. Aš pats dvidešimt metų tokius puodus lipdau, ir kadangi esu madingas rašytojas, jie žavi knygų mėgėjus piešinio lakoniškumu ir formos unikalumu. O po dvidešimties metų ateis berniukas ir visa gerkle užriks kažką apie nuogą karalių.

Profesorius: Viešpatie. Ir jūs visą laiką apie tai galvojat?

Rašytojas: Pirmą kartą gyvenime. Aš išvis retai galvoju. Man tai kenkia.

Profesorius: Tikriausiai neįmanoma rašant visą laiką galvoti, kaip jūsų romaną skaitys po šimto metų...

Rašytojas: Natiurlich! Bet kita vertus, jei po šimto metų jo niekas neskaitys, kokio velnio dabar rašyti?

Dalis tų, kurie mirė, buvo verti gyvenimo, ir dauguma tų, kurie gyvena, yra verti mirties.

Nuvalkiota citata, bet vis dėl to - pasakiška. Vis negaliu atsižiūrėt.

Happy end of this world