Profesorius: Jūs - žinomas rašytojas?

Rašytojas: Ne. Madingas.

Profesorius: Ir apie ką gi rašote?

Rašytojas: Kaip čia jums pasakius... Pagrinde - apie skaitytojus. Nieko kito jie skaityti nenori.

Profesorius: Man atrodo, jie teisūs. Apie nieką kitą ir rašyti, tikriausiai, nereikia...

Rašytojas: Rašyti išvis nereikia. Visai. O jūs ką, chemikas?

Profesorius: Jau greičiau fizikas.

Rašytojas: Irgi, tikriausiai, nuobodybė. Esmės paieškos. Ji slepiasi, o jūs jos visur ieškote. Vienoj vietoj pakapstėt - aha, branduolys susideda iš protonų! Kitoj pakapstėt - nuostabu, trikampis a bė cė lygus trikampiui a-prim bė-prim cė-prim.... Jums neblogai sekasi. Man - prasčiau. Aš tą pačią esmę vis kasu, o su ja tuo tarpu kažkas tokio keisto vyksta. Kasu aš esmę, o iškasu krūvą mėšlo. Paimkim kokį nors Archimedo dėsnį. Jis nuo pat pradžių buvo teisingu, ir dabar teisingas, ir visada teisingu bus. Štai stovi muziejuje antikinis puodas. Savo laiku į jį išėdas sumesdavo, o dabar jis stovi ir kelia visuotinį susižavėjimą savo piešinio lakoniškumu beigi formos unikalumu... Visi aiksi ir aksi, kol staiga išaiškėja, kad tas puodas joks ne antikinis, o pakišo jį archeologams koks nors apgavikas arba juokdarys. Ir forma jo tokia pat unikali, ir piešinys lakoniškas, o štai aiksėjimas, kaip bebūtų keista, dingo.

Profesorius: Jūs neteisus. Kalbat apie profanus ir snobus...

Rašytojas: Nieko panašaus. Aš kalbu apie puodus. Aš pats dvidešimt metų tokius puodus lipdau, ir kadangi esu madingas rašytojas, jie žavi knygų mėgėjus piešinio lakoniškumu ir formos unikalumu. O po dvidešimties metų ateis berniukas ir visa gerkle užriks kažką apie nuogą karalių.

Profesorius: Viešpatie. Ir jūs visą laiką apie tai galvojat?

Rašytojas: Pirmą kartą gyvenime. Aš išvis retai galvoju. Man tai kenkia.

Profesorius: Tikriausiai neįmanoma rašant visą laiką galvoti, kaip jūsų romaną skaitys po šimto metų...

Rašytojas: Natiurlich! Bet kita vertus, jei po šimto metų jo niekas neskaitys, kokio velnio dabar rašyti?