Pardavėja neaukšta, apkūnoka, šypsosi nuo ausies ligi ausies. Šleikščiai žalios spalvos megztinio rankovės iki alkūnių išteptos taukais ir krauju - atrodo kraupokai, bet ko norėt, juk mėsos parduotuvė, o ne žaislų.
   - Dvidešimt du penkiasdešimt! - sucypsi ji, versdama į maišelį keletą gabalų šoninės.
   - Ir dar kiaušinių. Eee... Dešimt. - burbteliu.
   Dešimtis niekada negimsiančių viščiukų atsiduria girgždančiame maišelyje, ir tvirti pirštai raudonai lakuotais nagais negailestingai užveržia dvigubą mazgą.
   - Viskas?  - paklausia moteriške.
   - Aha.
   Na va, bent kartą apsipirkau kaip normalus žmogus. Už tai ir mėgstu nedidelias parduotuvėles - po apsilankymo jose lieka toks savotiškas pasitenkinimo jausmas. Nors konkrečiai į šią anksčiau neužsukdavau, Maksima bent dvigubai arčiau namų.
   Šiaip ne taip atseikėju krūvą baltų centų - jau užkniso tampytis piniginėj - ir suverčiu ant penkiasdešimtinės, tiesiai į ištiestą pardavėjos delną. Ojojoi, kaip negerai. Kažkur girdėjau, kad pagal visus įstatymus padavinėt pinigus į rankas - nusikaltimas. Reikia civilizuotai, padėt į tam skirtą vietą, kad atsakingas asmuo galėtų paimt neturėdamas tiesioginio kontakto su pirkėju. Va kokie pižoniški tie mūsų įstatymai.
   Spjauna šioje parduotuvėje į visas normas, ir mano nuomone tai tiesiog nuostabu.
   Prekes sukraunu į didelę medžiaginę terbą, paimu šią abiem rankom ir nukiūtinu išėjimo link. Kai prieinu prie pat, durys staiga atsiveria - vos neišmetu nešulio ant žemės.
   - O, sveikas! - kaimynas Petras šypteli ir ištiesia ranką. Mato, kad negaliu paspaust, bet nekreipia į tai dėmesio.
   - Labas. - vypteliu nerangiai linksėdamas galva. Bandau koja sulaikyti užsidarančias duris. Nepavyksta.
   - Tai ką, apsipirkinėjam? - Petras tikriausiai nusiteikęs bendrauti, duris atidarė, bet stovi savimi pusiau uždengęs praėjimą.
   - Mhm. - iškalbingai atsakau.
   - Žiūriu, tu irgi į čia vaikštai. Gera parduotuvė, ane? Nemėgstu aš tų maksimkų, slampinėja visi, šūdinom rankom duoną čiupina... O čia gerai, pasakei pardavėjai - ir padavė. Higieniška.
   - Jo, jo! - linkteliu. Na ką, jei nepakalbinsiu, ko gero nepraleis. Tiek jau to, suteiksiu seniui malonumą. - Dar va žmogiena čia gera, šviežia, ne taip kaip kitur. - pasakau.
   Petras pritariamai sulinksi:
   - Aha, čia gi tiesiai iš fermų veža, vietinius, o ne kokius nors kiniečius.
   - O ką, Maksimoj kinus pardavinėja? - apsimetu nustebusiu. Anokia čia paslaptis, kiekvienas vaikas žino.
   - Jo, ką gi dar. Ten viskas - sintetika, kad tik greičiau, kad tik pigiau. O kiniečių daug, japonai juos tiesiog mūšio lauke buldozeriais semia, fasuoja ir veža mum. Niekada neteko kulką sriuboj rast?
   - Teko. - burbteliu.
   - Tai va, ten gi iš karo, todėl. Nu gerai, eisiu aš jau. Iki! Linkėjimų vaikam perduok! - Petras mosteli ranka, atlaisvina išėjimą ir nušlepsi prekystalio link.
   - Perduosiu. - atsidūstu pavymui. Dirsteliu į vis dar besišypsančią pardavėją - ši didžiuliu peliu kaip tik gramdo mėsą nuo mažos, matyt vaikiškos rankos.
   Gera parduotuvė. Iš lauko nieko ypatingo - apmusijusi iškaba "Maisto prekės", ant lango baltom raidėm išvedžiota "Visuomet šviežia žmogiena!". Bet interjeras jaukus, ir prekės kokybiškos. Kad tik nepamirščiau, reikės nuo šiol visuomet čionai vaikščiot.